Šiuo metu Gitana gyvena po dviejų inkstų transplantacijų, Gintaras – po vienos.
Gitanai bėdos su sveikata prasidėjo dar vaikystėje – vos trejų metų sulaukusiai mergaitei po persirgto gripo prasidėjo inkstų geldelių uždegimas. Nors ir gydoma, liga atsitraukti nenorėjo, todėl per ilgus metus Gitanos inkstai tiesiog sunyko – buvo diagnozuota hipoplazija (nepakankamas organo išsivystymas). Gydytojai ėmė kalbėti apie būtinybę persodinti donoro inkstą, nedvejodamas savąjį inkstą dukrai sutiko paaukoti tėtis. Tačiau tuomet devyniolikmetė Gitana ligai nenorėjo pasiduoti ir, prisiklausiusi „tetulyčių patarimų“, ėmė... badauti – neva taip jos inkstai turėjo atsigauti. „Keista, kad iš viso tada likau gyva“, – apie tuometinę savigydą su siaubu dabar kalba Gitana. Kai gydytojai nuo badavimo nusilpusią merginą šiaip ne taip pastatė ant kojų, prasidėjo hemodializės procedūros, o pagaliau jai buvo persodintas ir tėčio padovanotas inkstas.
Ilgai – du dešimtmečius – po inksto transplantacijos Gitanos savijauta buvo pakankamai gera. Tačiau prieš kelerius metus prasidėjo bėdos su sveikata. Vėl teko važinėti į hemodializės procedūras ir ruoštis dar vienai inksto transplantacijai. „Šįkart savąjį inkstą man buvo pasiryžusi paaukoti mama“, – pasakoja Gitana.
Tačiau pradėjus tyrimus, Gitanos mamai netikėtai buvo diagnozuota pavojinga kraujo liga, todėl jokių kalbų apie tai, kad dukrai bus persodintas mamos inkstas – nebebuvo. „Visa laimė, kad mamos liga buvo anksti diagnozuota. O juk, jei ne tas noras mane išgelbėti, mama nebūtų išsityrusi ir dar nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę“, – laimingu atsitiktinumu džiaugiasi Gitana.
Moteris buvo įrašyta į laukiančiųjų inkstų transplantacijos sąrašą. Mirusio donoro inkstas atsirado praėjusių metų pavasarį, ir štai jau beveik metai Gitana džiaugiasi žymiai pasitaisiusia savijauta – sako esanti „kaip ant sparnų“. Ji vėl gali dirbti mėgstamą kosmetikės ir vizažistės darbą, yra laiminga, kad ištikimiausios klientės neišsilakstė, kai jos sveikata kuriam laikui buvo sušlubavusi ir teko atitraukti nuo mėgiamos veiklos.
Jei Gitaną kone visą gyvenimą persekiojo su inkstais susijusios bėdos, Gintaras susirgo gerokai vėliau – jau suaugęs. Kartą iš nosies pasipylė kraujas ir sukilo kraujospūdis. Ieškodami priežasčių, kodėl taip atsitiko, gydytojai vyrą iš pradžių paguldė į Varėnos, kur tuo metu gyveno, ligoninę, o paskui davė siuntimą į Vilnių, į Santariškes. Gintarui buvo diagnozuotas inkstų nepakankamumas. Vos per keturis mėnesius sveikata taip pašlijo, kad gydytojai įspėjo: reikės persodinti donoro inkstą, o kol jis atsiras – skyrė hemodializės procedūras. Į jas iš rajono kelias dešimtis kilometrų pirmyn ir atgal po kelis kartus per savaitę jaunėlį Gintarą vežiodavo vyresnysis brolis Albinas. „Kartą jis paklausė: „Kiek gi tave čia dar badys?“ Atsakiau: „Tol, kol sulauksiu donoro“. Tada brolis pasiūlė: „Aš galiu tau savo inkstą atiduoti“.
Kilniaširdiškos ir neįkainojamos brolio siūlomos dovanos Gintaras neskubėjo priimti be atodairos, nors iš visos gausios dzūkų šeimynos, kur užaugo net 6 broliai ir 2 seserys, tik Albino kraujo grupė pasirodė besanti tokia pati, kaip ir Gintaro. Vadinasi, tais laikais tik jis galėjo tapti inksto donoru (dabar jau atliekamos gyvo donoro inksto transplantacijos ir ne tapačios kraujo grupės recipientui).
Broliai nuskubėjo pasitarti su tėvais. Albinui tuomet buvo 33, Gintarui – 25 metai. „Susėdome visi tėvų namuose, pasikalbėjome, pasitarėme. Tėvai pritarė“, – pasiryžimą priimti brolio dovanojamą inkstą prisimena Gintaras. Juokais savo vyresnįjį brolį Albiną jis vadina savo broliu dvyniu.
„Jei ne jis, brolis, manęs jau turbūt nebūtų buvę“, – amžiną dėkingumą vyresnėliui jaučia Gintaras. Jis neslepia: kai užklumpa liga, žmonės „atsisijoja“ – greta lieka tie, kuriems tu rūpi ir kuriems esi reikalingas ne tik tada, kai esi sveikas.
„Norėtume padėkoti savo artimiesiems už sugrąžintą gyvenimą“, – pokalbio metu vyrui pritaria ir Gitana, kuriai galimybę gyventi net dvidešimt metų buvo sugrąžinęs tėčio dovanotas inkstas.
Gitana ir Gintaras nori pareikšti didelę padėką gydytojams transplantologams profesoriui Baliui Dainiui ir docentui Arūnui Želviui, po operacijos juos prižiūrėjusioms gydytojoms Danutei Svetikienei, Nijolei Stanaitytei, Neritai Girdauskienei, Ninai Izvolskajai, šiuo metu abiejų sveikata besirūpinančiai gydytojai Ilonai Rudminienei.
Tačiau ypatingą dėkingumą Gitana išsako savo donoro šeimai – mirusio žmogaus artimiesiems, „kad pačią sunkiausią gyvenimo akimirką priėmė tokį sprendimą ir vėl grąžino mane, ir ne tik mane, į gyvenimą. Širdyje jie man – artimi žmonės, nors jų ir nepažįstu“. Ji sako apie savo donorą galvojanti kasdien ir esanti tikra: savuosius donorus prisimena visi, kam buvo persodinti jų organai. „Todėl tikiu, kad po tokios nelaimės ir jų namus kada nors aplankys stebuklas – juk negali būti kitaip, kai tiek žmonių kasdien su dėkingumu juos mini“, – įsitikinusi moteris.
„Vienintelė mano svajonė – kad ir aš išeidama iš šio pasaulio galėčiau kažkam gyvybę dovanoti“, – kalbėdama apie organų donorystę, graudulio neslepia Gitana.
O kol kas Gitana su Gintaru kuria artimesnius ir tolimesnius savo ateities planus. Jei sveikata leidžia, kasmet rudeniop abu stengiasi ištrūkti pailsėti į šiltesnius kraštus. Kelionės – didžiausias jų pomėgis, nemažai šalių jau aplankyta. Artimiausia nusipirkta kelionė – į Kretą. Gintaras atrado naują pomėgį – pinti iš vytelių. Todėl skuba pinti, nes savo gaminius veža ir į muges parduoti, nors dar mieliau, nei parduoti, Gintarui savo darbus dovanoti draugams, brangiems žmonėms. „Nusiperki vytelių, nupini kokį nors daiktą ir padovanoji. Kai širdies įdedi, daug mielesnė dovana žmogui, nei ką nors nupirkto padovanoti“, – neabejoja Gintaras.
Po pavasarį atliktos transplantacijos Gitanai kas mėnesį tenka pasirodyti gydytojams, todėl ją iš Kauno į Vilnių vežioja Gintaras. Ir nors dėl tų dažnų kelionių jokių problemų nekyla, moters svajonėse – išmokti vairuoti. Gitana tiki, kad ir ši svajonė išsipildys.
Kadaise ligų suvesti sutuoktiniai teigia namie, kai viskas gerai, apie ligas daug nekalbantys. Na, nebent laikosi savotiško ritualo – kasdien rytą ir vakarą susėdę geria arbatą, o tada – kiekvienas savus vaistus. Todėl namai ištisus metus kvepia vasarą pačių užsiaugintomis mėtomis, čiobreliais, melisa. „Kai prieš transplantaciją negalėjau daug skysčių gerti, Gintaras juokais ragino: „Na, greičiau tu sugrįžk arbatos gerti ir primink, kad aš vaistus išgerčiau“, – pasakoja laiminga moteris.
