Vidurinioji klasė Lietuvoje yra ne tvirtai susiformavusi visuomenės grupė, o siaura ir gana amorfiška žmonių kategorija. Pasak Gitano Nausėdos, tai - vienas iš požymių, kad Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės.
Pirmiausia verta apskritai panagrinėti, kas yra visuomenės gerovė. Žinoma, gerovės samprata turi įvairių išraiškų – materialinė gerovė, dvasinė gerovė ir pan. Būtų pernelyg tiesmuka ir paviršutiniška traktuoti net ir materialinę gerovę tik pagal BVP vienam gyventojui dydį arba vidutinį darbo užmokesčio lygį. Šiuo požiūriu Lietuvos situacija yra toli gražu ne iš blogiausių. Vis dėlto pastaraisiais metais užfiksuotas įspūdingas abiejų rodiklių didėjimas, deja, nesumažino socialinės įtampos visuomenėje, nepritildė kalbų apie tai, kad Lietuvoje gera gyventi tik išrinktiesiems, apie tai, jog sparčiai kylantis „ekonominis pyragas“ padalijamas netolygiai, skriaudžiant ypač jo stokojančius valstybės piliečius.
Tai išryškina sukuriamo bendrojo vidaus produkto „teisingo“ paskirstymo dimensijos reikšmę. Žmonėms svarbu ne tik tai, kad jų atlyginimas šiek tiek padidėja – jie atkreipia dėmesį ir į tai, jog verslininkų, kuriems jie dirba, pajamos auga daug sparčiau, taip pat jie mato, jog valstybės valdininkai iššvaisto arba paima kaip kyšius daugiamilijonines sumas, iš kurių keletą mėnesių ar net metų galėtų gyventi ištisi kaimai ar net miesteliai. Kitaip tariant, kiekvienas žmogus vertina savo materialinę būklę ne tik statiškai, bet ir lygindamas ją su kitų žmonių ar jų grupių gerovės pokyčiais. Socialinį nepasitenkinimą ir net krizes nebūtinai išprovokuoja tam tikrų visuomenės grupių pajamų stagnacija – ją gali lemti ir spartesnis kitų visuomenės grupių materialinės padėties gerėjimas.
Ūkiškai samprotaujantis žmogus pasakytų – ką jis čia šneka - Lietuvos darbo rinka yra liberalizuota, ir darbo jėgos kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis, taigi valstybė neturėtų kištis į šį objektyvų procesą. Ši triviali ekonominė tiesa egzistuoja, tačiau ne be išlygų. Esama specifinių darbo rinkos sektorių, kuriuose ekonominiai dėsniai veikia netobulai arba iš dalies. Kalbu apie mokytojus, sveikatos apsaugos darbuotojus, policijos pareigūnus ir t. t. Neracionaliai veikianti valdžia gali metų metais ignoruoti realijas ir laikyti šias valstybės tarnautojų kategorijas badmiriavimo būklės, ciniškai galvodama, jog dėl savo specifinio išsilavinimo ir profesinės patirties šie žmonės turi ribotą galimybę pasirinkti. Tačiau kartkartėmis jie vis dėlto yra priversti rinktis visiškai kitokį darbo pobūdį, nes tiesiog nori valgyti ir apsirengti. Tuomet visuomenė patiria dvejopą žalą. Viena vertus, vėjais nueina valstybės lėšos, panaudotos minėtiems specialistams išugdyti, kurie kartą išėję iš savo luomo dažniausiai nebegrįžta ir nebesiima buvusios profesijos. Antra vertus, praradus kvalifikuotus ir patyrusius darbuotojus, dramatiškai kenčia viešųjų paslaugų kokybė.
Su visuomenės gerove yra glaudžiai susijęs ir gyvenimo kokybės terminas. Gyvenimo kokybė nėra individo būsena, tai veikiau socialinė kategorija. Štai kodėl aš netikiu, kad saujelė asmenų gali susikurti aukščiausio lygio gyvenimo kokybę, kai visa šalis skendi skurde. Noriu pasakyti, kad materialinis turtas yra svarbus, tačiau ne vienintelis gyvenimo kokybės kriterijus. Kokia čia kokybė, kai turtingieji priversti apsitverti aukštomis tvoromis, gyventi rezervatuose, bijo leisti į mokyklą savo vaikus, išleidžia didžiulius pinigus apsaugai, priversti mokėti duokles ir kyšius valdininkams ir tais retais momentais, kai patenka į viešumą, yra priversti atremti piktus ir įtarius žmonių žvilgsnius?
Privačios iniciatyvos laisvė buvo ir tebėra varomoji viso ūkio pažangos jėga. Tačiau artėjant prie dvidešimtojo Nepriklausomybės gimtadienio, vis labiau matome, kaip didžiojo verslo ir valdžios bendrabūvis įgyja iškreiptų formų. Prisipažinsiu, buvau šokiruotas, kai valstybei atstovaujantis aukštas pareigūnas vienoje viešoje diskusijoje ėmė atvirai ir aistringai advokatauti privataus kapitalo bendrovei, su kuria jis privalėjo vesti derybas gyvybiniais visai Lietuvai klausimais. Man atrodo, kad jis nuoširdžiai nebejuto, jog jau atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir gina kieno nori, bet ne valstybės interesus.
Laisvė nereiškia, kad verslas privalo suaugti su valdžia. Tai labai pavojinga jau vien dėl to, jog dėl koncentracijos procesų darbinį kontaktą su valdžia pajėgs užmegzti tik didieji „banginiai“, tuo tarpu mažieji ir vidutiniai verslininkai liks valdžios dėmesio periferijoje. Kyla pavojus, kad valdžia ir didysis verslas bendradarbiaus ne tik smulkiųjų verslininkų, bet ir likusios visuomenės sąskaita. Kas be ko, čia lemiamos reikšmės įgyja partijų finansavimo mechanizmas, kuris yra vienas iš svarbiausių valdžios ir verslo interesų atskyrimo svertų.
Verslas verslui nelygu. Žvelgiant istoriškai arba chronologiškai, verslo kultūra Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais patyrė metamorfozę.
1990-1995 metai buvo visuotinio „pinigų darymo“ laikotarpis, kai nutilo mūzos, prislopo mokslininkų ir intelektualų balsai, o vietoje to įsiviešpatavo metalų verslas, valstybinių įmonių privatizavimas ir investicinių čekių supirkimas. Visi rūpinosi tik savimi, tuo tarpu valstybė kai kurių laukinio kapitalizmo „ideologų“, pvz., liūdnai pagarsėjusio Arvydo Stašaičio, buvo paskelbta nereikalinga atgyvena, kuri renka mokesčius ir trukdo verslui. Taip jau supuolė, kad tuo metu dramatiškai smuko BVP, taigi nebuvo ir objektyvių prielaidų sunkiai besiverčiančių žmonių gyvenimui pagerinti. Galima teigti, kad pirminės privatizacijos metu įvyko esminis turto persiskirstymas, kai pusvelčiui supirkę investicinius čekius ir pigiai privatizavę valstybines įmones, daug verslininkų materialiniu požiūriu aukštai iškilo kitų visuomenės narių atžvilgiu.
1995-1996 metais susidūrėme su itin skausmingu reiškiniu – komercinių bankų krize. Jau prieš tai žlugo keliolika nelegaliai veikusių kredito įstaigų, nusinešusių ne vieną milijoną litų indėlininkų pinigų. Pinigus praradę indėlininkai nebuvo turtuoliai, veikiau atvirkščiai, ilgus dešimtmečius santaupas po kruopelytę kaupę žmonės. Kadangi indėlių draudimo sistema tuo metu dar neveikė, įvyko dar vienas turto persiskirstymas tik, deja, ir vėl mažas pajamas gaunančiųjų nenaudai.
Per pastaruosius keliolika metų kito ir standartinio verslininko įvaizdis bei mentalitetas. Pirmoje praėjusio dešimtmečio pusėje vyravo vadinamasis „verslo kaubojaus“ tipas. Vėliau dėl kilusios Rusijos krizės daugeliui „verslo kaubojų“ buvo, taip sakant, nuleistas kraujas, todėl pamažu pradėjo formuotis kitoniškas, anot Michailo Lermontovo, šių laikų didvyris. Ilgainiui verslininkai perėjo į vadinamųjų „krakmolytų apykaklių“ kategoriją. Atitinkamai keitėsi ir kokybiniai reikalavimai verslininkui. „Verslo kaubojams“ būtinos savybės – geri ryšiai su buvusios Sovietų Sąjungos verslininkais ir funkcionieriais, sugebėjimas rizikuoti asmenine gerove ir net gyvybe – Rusijos krizės laikotarpiu tapo ne tokios aktualios. Tuo metu labiausiai reikėjo lankstumo ir ryžto tiek gelbėjant senąjį verslą - atleidžiant darbuotojus, nutraukiant ryšius su nepatikimais partneriais, tiek ir renkantis naują, nepažįstamą veiklą. Persiorientuojant iš NVS į ES rinką, teko skubiai mokytis šiuolaikiškos verslo specifikos ir užsienio kalbų. Nuostabu, kiek mažai laiko reikėjo šiam kokybiniam šuoliui – dabar jau būtų daug sunkiau iš pažiūros atskirti Vakarų Europos ir Lietuvos verslininką.
Žinoma, verslo „kaubojaus“ tipui nesvarbus socialinis gyvenimo kokybės aspektas. Pamedžiojęs ir nugirdęs bei apkvaitinęs indėnus vienose prerijose, jie gali nusibastyti į kitas ir ten pakartoti tą patį. Lietuvą mes teturime tik vieną Todėl būtų nedovanotina klaida mūsų naujiesiems verslo banginiams bei oligarchams elgtis taip kaip tie kaubojai. Šiandien, kvailindami jaunimą pigiomis televizijos laidomis ir šou, sukurdami iliuziją, kad šioje laisvoje visuomenėje viskas galima ir leidžiama, jie rizikuoja išsiauginti mankurtų ir hedonistų armiją, kuri rytoj poryt neleis ramiai gyventi jų vaikams ir anūkams. Vienas bičiulis paprieštaravo man – nejaugi aš manau, kad tie turtingi vaikinai sieja savo gyvenimą su Lietuva, juk ateityje jų gyvenamoji vieta jau bus ne Vilnius, o Barselona, Nikosija ar Berlynas - Londonas taps jiems per brangus dėl ten įsitvirtinančių rusų oligarchų. Galvoju, kad taip vis dėlto neatsitiks – ateina laikas, kai vyresnio amžiaus verslininkai pamažu perleidžia verslą savo palikuonims, tačiau jo neparduoda ir Lietuvos nepalieka.
Verslas taps civilizuotas ne tik išorine išvaizda, bet ir savo turiniu tik tada, kai įsisąmonins „socialinės atsakomybės“ sąvoką. Iš pradžių mes kalbėjome apie ją nedrąsiai, tartum kažko gėdydamiesi. Pastaruoju metu ši sąvoka tampa vis populiaresnė ir natūralesnė mūsų kasdieniame leksikone. Viena vertus, tai pasekmės to, kad Lietuvoje veikia jau nemažai solidžių tarptautinių kompanijų, kurioms ši sąvoka nėra tuščias žodžių darinys ir kurios norėtų Lietuvoje ne tik uždirbti pelno, bet ir perkelti tam tikrus joms įprastus verslo kultūros elementus. Antra vertus, tai, ko gero, pragmatinių tikslų padiktuota atsakomybė – rūpinimasis visuomene tam, kad ji nedegraduotų ir netrukdytų plėtoti verslo. Tačiau labai tikiuosi, jog po keleto metų ar dešimtmečio geri darbai aplinkiniams ir visuomenei bus daromi ne siekiant pasireklamuoti ar baiminantis, kad įtūžusi minia nenušluotų nuo žemės paviršiaus, geri darbai bus daromi dar ir todėl, kad tiesiog gėda jų nedaryti, jei leidžia lėšos ir galimybės.
Dabar pakalbėkime į valstybės indėlį į visuomenės arba visuotinės gerovės modelio kūrimą ir socialinės atsakomybės ugdymą. Būtų didžiulė klaida manyti, jog valstybė gali palikti šį procesą savieigai.
Žvelgiant iš šiandienos pozicijų, diskusija dėl gerovės valstybės sukūrimo Lietuvoje buvo intensyviausia Sąjūdžio laikais. Prisiminkime šviesaus atminimo profesoriaus Kazimiero Antanavičiaus mintis apie Švedijos socializmo elementų perkėlimą į mūsų šalies dirvą, būtinybę kompensuoti prarastus rublinius indėlius lito įvedimo metu, diskusijas apie valstybės kaip nacionalinių pajamų perskirstytojo vaidmenį, siekiant tolygesnio turto „išsibarstymo“ visuomenėje. Tuo metu tokios idėjos leido žmonėms tvirčiau jausti vienas kito petį bei skatino ir taip stiprų Sąjūdžio pažadintą solidarumo jausmą.
Vėliau diskusijas dėl visuomenės gerovės ir solidarumo užgniaužė visuotinis „pinigų kalimo“ vajus ir mūsų laisvosios rinkos ideologų primityviai suvoktos Adamo Smito teorijos interpretavimas. Visuomenė „atomizavosi“, įsigaliojo principas „kiekvienas už save“. Be valstybės turto privatizavimo, kitas žmonių išsisluoksniavimo pagal turtinę padėtį etapas buvo Rusijos krizė. Ji smarkiai pakenkė šalies ekonomikai ir sužlugdė ne vieną šalies įmonę, sykiu sunaikindama ir joje buvusias darbo vietas. Valstybės iždas ir socialinio draudimo fondai stokodavo pakankamai įplaukų socialinėms išmokoms ir pensijoms išmokėti. Netrukus po Rusijos krizės priimamas moraliniu požiūriu gėdingas ir nekonstitucinis sprendimas nebemokėti pensijų dirbantiems pensininkams. Socialiniu aspektu pažeidžiamiausi visuomenės sluoksniai atsidūrė visiškame dugne, žemiau jo buvo tik visiškas badas ir pavojus fizinei egzistencijai.
Padėtis nedaug pagerėjo ir vėlesniais metais. Paradoksalu, tačiau didžiausių socialinių kontrastų ir konfliktų sulaukėme tuo metu, kai ekonomika keletą metų iš eilės augo vienais iš didžiausių tempų pasaulyje. Peršasi išvada – nepavyko sukurti institucinės sistemos, apsaugančios tas visuomenės grupes, kurių pajamos ir socialinės garantijos natūraliai linkusios „atsilikti“ nuo privataus sektoriaus pajamų ir pelno augimo tempo. Tai pirmiausia – mokytojai, sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojai, pensininkai, nors šį sąrašą galima tęsti dar labai ilgai. Per pastarąjį dešimtmetį minėtųjų visuomenės grupių padėtis pablogėjo tiesiog dramatiškai, nors kiekvienais metais tvirtinant valstybės biudžetą buvo iškilmingai pabrėžiama jo socialinė orientacija, prioritetinis dėmesys švietimui, kultūrai ir sveikatos apsaugai. Esu įsitikinęs - bet kokios ateityje numatytos reformos bus pigi demagogija, kol valstybė nesustos ir negrąžins savo materialinės ir moralinės skolos didelį indėlį į jos plėtrą įnešusiems arba įnešantiems žmonėms.
Vis dėlto panagrinėkime konkrečias priežastis ir veiksnius, lėmusius, kad ekonomikos atsigavimo laikotarpis 2001-2007 m. neatnešė socialinio palengvėjimo ir nesudarė prielaidų visuotinės gerovės valstybei plėtotis. Kodėl? Kaip dažniausiai būna, priežasčių yra daug. Jos yra tiek objektyvios, tiek subjektyvios. Sparčiai kylant ekonomikai, išryškėjo darbo jėgos trūkumas, tačiau kaip prieš keletą metų, taip ir dabar, labiau ieškomi kvalifikuoti ir patyrę darbuotojai nei turintys žemą kvalifikacijos lygį. Todėl aukštesnės kvalifikacijos kategorijų darbuotojų atlyginimai auga sparčiau nei nekvalifikuotų jų kolegų. Daugelyje įmonių yra tokių pozicijų, kurios lemia viso kolektyvo veiklos sėkmę, todėl jas užimantiems žmonėms nešykštima mokėti iš tikrųjų didelio darbo užmokesčio, kai kada net sunku apčiuopti jo „lubas“.
Kita vertus, nemažos dalies žmonių materialinė padėtis priklauso nuo nacionalinio biudžeto arba socialinio draudimo fondo situacijos. Tai – valstybės tarnautojai, neįgalieji, pensininkai. Dažnai taip yra, kad ekonomikos atsigavimas iš pradžių paliečia privatų sektorių, tuo tarpu valstybės biudžetas „pajunta“ makroekonominės situacijos pagerėjimą tik su tam tikru pavėlavimu. Todėl netenka stebėtis, kad pirmoje šio dešimtmečio pusėje valstybinio sektoriaus tarnautojų atlyginimai ar pensijos akivaizdžiai nespėjo vytis „pabėgusių“ privataus sektoriaus pajamų ir atlyginimų. Ypač didelis atotrūkis susiklostė lyginant kai kurių verslo rūšių pelno ir atlyginimų dinamiką. Pelno norma ne vienoje klestinčioje įmonėje pasiekė 100 proc. ir daugiau, tuo tarpu algos joje didėjo vidutiniška visam ūkiui sparta.
Norint atsispirti vidutinės pensijos, minimalaus darbo užmokesčio lygio atsilikimui nuo vidutinio darbo užmokesčio plėtros, reikia tam tikrų saugiklių, garantuojančių pakankamai dažną šių dydžių peržiūrą, kuri priklausytų ne nuo politinės konjunktūros (socialinėms reikmėms valstybės finansiniai ištekliai dažniausiai panaudojami likutiniu principu arba artėjant rinkimams), o nuo kitų, objektyvesnių kriterijų. MMA didinimo klausimas yra svarstomas trišalėje taryboje, tačiau kartkartėmis svarstomas šis klausimas negarantuoja MMA didėjimo, proporcingo vidutinio darbo užmokesčio augimo tempams.
Vienas iš metodų, garantuojančių adekvatų ekonomikos kilimui pensijų, MMA ir kitų rodiklių didėjimą, yra indeksavimas. Minėtosios pajamų rūšys gali būti indeksuojamos pagal infliacijos, vidutinio darbo užmokesčio augimo tempus ar pan. Vis dėlto indeksavimo atveju pensijų, MMA ir vidutinio darbo užmokesčio santykis būtų viso labo tik „konservuojamas“ to paties lygio, tačiau nepavyktų jo padidinti. Tuo tarpu ne viena politinė jėga Lietuvoje pasisako už tai, kad, pavyzdžiui, vidutinė senatvės pensija pasiektų 60 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio lygio. Įgyvendinus šią svajonę šiandien, pensija vidutiniškai sudarytų beveik 900 Lt. Aišku, kad prie šio tikslo įmanoma artėti tik palaipsniui, tačiau tai įmanoma padaryti tik tada, jei vidutinė pensija bent keletą metų augtų sparčiau nei vidutinis darbo užmokestis. Vargu ar pagyvenę rinkėjai gali pasikliauti gražiais partijų pažadais prieš rinkimus. Pernelyg daug lūkesčių praeityje buvo apvilta. Todėl būtina reikalauti iš rinkėjų palankumo siekiančių partijų įtvirtinti įsipareigojimus ir grafikus, kokiais tempais ir kokiais būdais tas 60 proc. orientyras bus pasiektas.
Spartaus MMA didinimo klausimas yra komplikuotesnis. Bet koks automatizmas ar beatodairiškas didinimas čia gali būti kenksmingas, kadangi MMA ir VDU santykis klostosi ne pagal maksimizavimo, o pagal optimizavimo kriterijų. Nuo MMA atitikimo susiklosčiusiai makroekonominei situacijai priklauso mažų ir vidutinių įmonių gebėjimas išlikti konkurencinėje kovoje, naujų darbo vietų kūrimo intensyvumas ir t. t. Vakarų Europos šalių patirtis rodo, kad MMA ir VDU santykis neturėtų pasiekti 50 proc., kadangi priešingu atveju smarkiai nukenčia darbdavio galimybės taikyti lanksčią darbo užmokesčio politiką ir diferencijuoti atlyginimus pagal darbuotojų kvalifikaciją ir jų indėlį į bendrus veiklos rezultatus. Jeigu klausytojams būtų įdomu, galėčiau pateikti žiupsnelį statistikos. Antai Lietuvoje šių metų pradžioje pakėlus MMA iki 800 Lt, MMA ir VDU santykis sudarė 41 proc., Airijoje – apie 50 proc., Nyderlanduose – 46 proc., Slovėnijoje – 44 proc., Jungtinėje Karalystėje – 38 proc., Lenkijoje – 35 proc., o JAV – tik 33 proc.
Kai kada pastangos kurti gerovės valstybę kyla iš priešingos pusės, siekiant tolygesnio pajamų ir turto pasiskirstymo su mokesčių sistemos pagalba. Ne išimtis yra socialdemokratų pastaruoju metu pamėgta progresinių mokesčių idėja. Siūloma taikyti mažesnio GPM tarifą mažas pajamas gaunantiems žmonėms ir didinti jį daugiau uždirbantiems žmonėms. Pažymėtina, kad Lietuvoje gyventojų pajamų mokesčio sistema ir taip yra progresinė, nes ją garantuoja neapmokestinamasis pajamų dydis. Kuo sparčiau didinamas neapmokestinamas pajamų dydis, tuo geriau nepasiturintiems gyventojams, kadangi jų pajamos apmokestinamos mažesniu tarifu. Jei Lietuvoje NPD būtų toks pat kaip ir MMA, t. y. 800 Lt, išeitų, kad minimalią algą gaunantis žmogus sumokėtų valstybei lygiai 0 Lt GPM. Tuo tarpu 10000 Lt mėnesinį atlyginimą gaunančiam žmogui tektų mokėti nemažai – atėmus iš 10000 Lt neapmokestinamus 800 Lt, likusi to žmogaus 9200 Lt pajamų „porcija“ būtų apmokestinama dabar galiojančiu 24 proc. tarifu.
Deja, Lietuvoje NPD šiuo metu yra tik 320 Lt. Maža to, Estija nustatė grafiką kaip ateinančius ketverius metus didins NPD po 250 estiškų kronų (apie 50 Lt), todėl NPD ūgtelės nuo 450 Lt šiais metais iki 660 Lt 2011 m. Ilgą laiką smarkiai atsilikę latviai per pastaruosius dvejus metus smarkiai pakėlė NPD ir jis dabar yra 390 Lt, t. y. gerokai didesnis nei Lietuvoje.
Taigi, kol NPD Lietuvoje yra „įšalęs“, siūlymai įvesti progresinius GPM tarifus atrodo gana demagogiškai – atrodo, kad norima tik padaryti stipresnį įspūdį rinkėjams dėl mokesčių progresijos, nors jos galima pasiekti kur kas mažesniais kaštais, t. y. didinant NPD ir nelaužant dabartinės paprastos ir skaidrios vieno pagrindinio tarifo mokesčių sistemos.
Dar vienas dalykas – kažkodėl socialdemokratų strėlės leidžiamos tik į darbo pajamas – politikams užkliūva tai, kad egzistuoja didelė iš samdomojo darbo gyvenančių žmonių pajamų diferenciacija. Tačiau ir mažam vaikui aišku, kad turtingiausi Lietuvos žmonės yra ne samdomieji darbuotojai, nesvarbu kad ir kokios fantastiškai aukštos kvalifikacijos jie būtų. Labiausiai pasiturimai gyvena verslu besiverčiantys žmonės. Tuo tarpu apie mokesčio už dividendus ar kapitalo vertės prieaugį, kuris sudaro 15 proc., padidinimą arba progresyviškumą kažkodėl niekas nekalba. Keista, atsižvelgiant į tai, kad socialdemokratai deklaruoja ginantys iš samdomojo darbo gyvenančių visuomenės narių interesus.
Negali sakyti, kad neieškoma ir kitų svertų mažai uždirbančiųjų padėčiai pagerinti. Viena iš pastaruoju metu dažniausiai diskutuojamų ir politikų labai mėgstamų priemonių – lengvatinių PVM tarifų konkrečioms prekių grupėms nustatymas. Praėjusią savaitę Seimas pritarė iniciatyvai apmokestinti lengvatiniu 5 proc. PVM tarifu daugelį daržovių, vaisių ir uogų. Iš pirmo žvilgsnio viskas logiška – mažiau pasiturintieji visuomenės nariai santykinai didesnę savo pajamų dalį išleidžia būtiniausiems pragyvenimo reikmenims, taigi ir vaisiams bei daržovėms įsigyti. Todėl mažesnis PVM tarifas sudarytų prielaidas jiems atpiginti ir pasitarnautų gerovės išlyginimui. Deja, gyvenime viskas daug sudėtingiau. Praktiniai tyrimai rodo, kad praeityje sumažinus PVM tarifą tam tikroms prekių grupėms, jų kainos prekybos tinkluose arba visiškai nesumažėdavo, arba sumažėdavo tik laikinai ir mažesniu mastu, nei buvo galima tikėtis. Taip yra todėl, kad didžiausią naudą dėl sumažinto PVM tarifo gaudavo, tiksliau, pasiimdavo ne prekių ar paslaugų vartotojai, bet tokias prekes ir paslaugas teikiančios įmonės, konkrečiai mažmeninės prekybos tinklai. Išvada peršasi pati savaime – lengvatinio PVM tarifo taikymas nėra veiksmingiausias svertas prekių ir paslaugų kainoms mažinti, jų pasiūlai ir paklausai didinti. Šie tikslai gali būti pasiekti kitais būdais, pavyzdžiui, taikant tiesiogines pinigines išmokas toms gyventojų grupėms, kurioms jų labiausiai reikia. Bet kokia PVM ar kitokia mokesčių lengvata arba išlyga turi savo kainą – negautas biudžeto įplaukas. Jei mokesčių lengvatų nebūtų, tas įplaukas galima būtų panaudoti papildomoms išmokoms ir nepasiturinčiųjų materialinei gerovei kelti.
Vienas iš atitolinančių mus nuo gerovės valstybės idealo veiksnių yra infliacija. Infliacija negailestingai kerta pirmiausia per labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių gerovę, tuo tarpu kai kurie verslininkai gali iš jos net papildomai uždirbti. Taip yra neatsitiktinai – kainų kilimui sustiprėjus, o socialines išmokas, vidutinę pensiją, MMA peržiūrint panašiu reguliarumu, jas gaunantys žmonės realiai nukenčia ir yra priversti dar labiau susispausti. Įdomu tai, kad per pastarąjį dešimtmetį pajamų atotrūkis tarp daugiausia ir mažiausiai pasiturinčių visuomenės kategorijų vartojimo išlaidų buvo mažiausias 2003 m., tačiau nuo 2004 m., kai ėmė spartėti infliacijos tempai, šis atotrūkis ėmė smarkiai augti. Todėl prioritetinė ekonominės politikos orientacija į infliacijos mažinimą yra svarbi ne tik pati savaime arba kaip ekonomikos stabilizavimo priemonė – ji, be kita ko, yra ir esminis socialinės politikos ar gerovės valstybės kūrimo elementas.
Infliacija yra blogis ir gyventojų apmokestinimo požiūriu. Jei NPD auga lėčiau nei vidutinis darbo užmokestis, mūsų pajamos kasmet apkraunamos vis didesne mokesčių našta. 2006 metais vidutinį darbo užmokestį gaunantis žmogus Lietuvoje, atskaičiavus NPD, mokėjo 22,5 proc. pajamų mokestį, tuo tarpu 2008 metais jis būtų mokėjęs jau 23,4 proc. Šiai tendencijai padėjo atsispirti tik gyventojų pajamų mokesčio tarifo sumažinimas nuo 27 proc. iki 24 proc.
Dažnokai mėgstu sakyti, kad dešiniųjų ir kairiųjų pažiūrų žmonės skiriasi vienu esminiu aspektu – požiūriu į pajamų sukūrimo ir paskirstymo pirmenybę. Kairieji pasisako už „ekonominio pyrago“ padalijimą ir perdalijimą, tuo tarpu dešinieji teigia, kad pyragą pirmiausia reikia „iškepti“, o vėliau padalyti ir perdalyti. Deja, ekonominio augimo ciklas jau baigiasi, pyragas iškeptas ir jau atvėso, tuo tarpu nacionalinių pajamų paskirstymas vis dar yra netolygus. Statistikos departamento duomenimis, daugiausia ir mažiausiai pasiturinčių visuomenės kategorijų (decilių) vartojimo išlaidos 2000 m. skyrėsi 7,9 karto, tuo tarpu 2006 m. – jau 8,9 karto. Šis rodiklis yra vienas iš populiariausių tarp ekonomistų, vertinančių konkrečios šalies artėjimą ar tolimą nuo gerovės valstybės standarto.
Praktinės politikos lygiu per septyniolika Nepriklausomybės metų Lietuvoje neišryškėjo aiškios takoskyros tarp socialdemokratijos ir dešiniųjų (liberalų) ideologijos. Nors visada buvo joms atstovaujančios partijos, jų deklaracijos ir realūs darbai smarkiai skyrėsi. Antai Lietuvos socialdemokratų partija didžiąją savo buvimo valdžioje laiko dalį elgėsi kaip tipiška dešiniųjų partija, atstovaudama ne samdomųjų darbuotojų, o verslo ir net stambiojo verslo interesams ir, atvirkščiai, daugelį metų buvęs Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) premjeras G. Vagnorius veikiausiai buvo socialdemokratiškiausias iš visų Lietuvos premjerų. Tokia situacija sukėlė nemažą sumaištį į partijų žemėlapį – dešiniosios partijos savo rinkimų programose keldavo tikslą kritikuoti socialdemokratų ekonomines ir socialines nuostatas, tačiau nelabai galėdavo tai padaryti, nes tos nuostatos ne itin skirdavosi nuo jų pačių pozicijos. Kitaip tariant, socialdemokratai de facto įgyvendindavo tai, ką dešinieji tik ketindavo įgyvendinti tuo atveju, jei būtų valdžioje. Pastaruoju metu kairiojo politinio sparno pusėje atsiranda tam tikrų tendencijų, kurias būtų galima įvardyti kaip tikrosios kairiosios politikos paiešką. Tai – kitaminčių būrio ryškėjimas socialdemokratų stovykloje, prieštaringa, tačiau gana iškalbinga A. Paleckio veikla ir jo kairiojo „fronto“ vizija. Galiausiai tikrosioms socialdemokratinėms vertybėms mėgina atstovauti Lietuvos socialdemokratų sąjunga, tačiau ji kol kas neturi tokio rinkėjų palaikymo, kuris leistų pretenduoti į Seimo mandatus. Prieš artėjančius Seimo rinkimus socialdemokratinės vertybės prisimintos ir Lietuvos socialdemokratų partijos valdymo hierarchijos viršūnėje.
Tokia dviprasmiška situacija trikdo ir rinkėją. Galvodamas, kad balsuoja už de jure kairiąją partiją, jis išsirenka de facto dešiniąją arba centro partiją. Vieną kitą kartą pasimokęs iš nesėkmių, rinkėjas apskritai nebetenka noro dalyvauti rinkimuose arba pasirenka partijas ne pagal jų deklaruojamas ideologijas, o pagal joms vadovaujančias asmenybes. Vis dažniau spjaunama ir į tai ir ieškoma tiesiog „gelbėtojų“, tuo tarpu mes puikiai žinome - jeigu gelbėtojų paklausa egzistuoja, visada atsiras ir pasiūla.
Taigi tenka liūdnai konstatuoti, kad politinė ir ekonominė laisvė Lietuvoje nepadėjo priartėti prie socialinės rinkos ekonomikos valstybės modelio. Kas be ko – mes turime ir viduriniosios klasės problemą. Vidurinioji klasė Lietuvoje yra ne tvirtai susiformavusi visuomenės grupė, o siaura ir gana amorfiška žmonių kategorija, kuriuos sparti pastarųjų metų ekonomikos plėtra tartum ir „įmetė“ į vidutiniokų būrį, tačiau jie balansuoja tarp didžiulės tikimybės vėl nusiristi į nepasiturinčiųjų kategoriją ir labai menkos tikimybės užsiropšti dar aukščiau. Pažiūrėkime į tuos žmones – paprastai tai vidutinės grandies valstybės tarnautojai, įvairių sričių profesionalai, vadybininkai, smulkieji ir vidutiniai verslininkai. Samdomuosius darbuotojus bet kuriuo metu gali „papjauti“ infliacija arba išaugusi paskolų našta, verslininkus gali išmesti iš rinkos konkurentai, valdžia arba pablogėjusi ekonomikos konjunktūra.
Visiškai akivaizdu, kad gerovės valstybės kūrimo ir teisingo nacionalinių pajamų paskirstymo klausimai bus artėjančių rinkimų diskusijų ašis. Žmonės turi teisę ir net, sakyčiau, privalo paklausti politikų, kodėl silpniausiems ir labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams Lietuvoje netapo gyventi geriau, nors ekonomika per metus išauga maždaug dešimtadaliu, o nacionalinio biudžeto pajamos – daugiau kaip 20 proc. Manau, kad į šias nuotaikas atsilieps ir kairiosios, ir dešiniosios partijos. Kairieji jau dabar mėgina patraukti rinkėjų dėmesį reanimuodami progresinių mokesčių planą. Juk niekas rimtai negalvoja, kad G. Kirkilas, išsitraukęs iš po skverno progresinių mokesčių idėją, sugebės ją įgyvendinti iki parlamento rinkimų. Ji reikalinga tik kaip rinkimų šūkis. Dešinieji, matyt, labiau akcentuos infliacijos mažinimo svarbą, tiesiogines išmokas konkrečioms gyventojų grupėms ir galbūt tolesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifo mažinimą. Neatmestinas ir siūlymas sparčiau kelti neapmokestinamąjį pajamų dydį, pasinaudojant Latvijos ir Estijos pavyzdžiais.
Privalome suprasti, kad visuotinės gerovės valstybės sukūrimas yra ne romantiniai svaičiojimai, o ilgalaikės valstybingumo ir Nepriklausomybės egzistencijos pagrindas. Nesame Trečiojo pasaulio valstybė, kurioje stabilumą galima palaikyti automatais ar tvirta diktatoriaus ranka. Stabilumą gali palaikyti tik didžiosios visuomenės įsitikinimas, kad ji yra pakviesta prie ekonominių ir kultūrinių gėrybių kūrimo ir paskirstymo stalo.
Prisiminkime - 1991 m. sausį žmonės savo krūtine gynė nuo priešo tankų tiek savo VALSTYBĘ, tiek savo išrinktą VALDŽIĄ. O ar dabar galime to tikėtis? Vargu... Mūsų sąmonėje valdžia ir valstybė arba Tėvynė atsiskyrė, susvetimėjo. Žmonės galvoja – kodėl aš turėčiau ginti ar aukotis dėl tų, apsivogusiųjų, nuvylusiųjų. Liko tik vienas žingsnis iki tragedijos – kai nebeliks noro aukotis ir savo šaliai, mes žūsime. Nebūtinai fizine prasme, tačiau žūsime.
Ir jau pačioje pabaigoje leisiu sau „lyrinį“ nukrypimą ne visiškai į temą. Laisvė leido reikšti bet kokias mintis, atstovauti bet kokioms ideologijoms bei filosofijoms, tarp jų ir hedonizmui. Mus pradėjo kvailinti ir bukinti per kai kurias žiniasklaidos priemones. Nežinau, ar tai sąmoningai pasirinkta strategija brukti visuomenei niekalą, ar tai tiesiog mažiau nei vidutiniškai išprususių prodiuserių, vadybininkų bėda. Sakoma, kad žmonės tokį, atsiprašau, jovalą mėgsta, todėl ir rodoma. Tačiau nepatingiu kartais paskaityti interneto komentatorių rašinius, iš kurių 80-90 proc. tokie televizijos herojai pliekiami be reveransų.
Tad netenka stebėtis, kad, pripratę prie televizijos ir žiniasklaidos bulvarinių šou, žmonės nejučiomis ima laukti ir šou politikoje. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Jau nebesipiktiname tuo, kad viešojoje erdvėje maža vilčių pamatyti rimtą politikų ar specialistų diskusiją kultūriniais, ekonominiais, socialiniais klausimais, tačiau tikrai nestokosime buitinių ir pramoginių reportažų iš vieno politiko namų Kėdainiuose.
Ar galime tikėtis, kad tokiomis aplinkybėmis Lietuvoje nevešės populizmas ir demagogija? Kam siūlyti rinkėjams problemų sprendimo būdus – tai juk nuobodu, nes politika viso labo tėra televizijos realybės šou tęsinys, bent jau taip mums bandoma įteigti. Nejučiomis tam pasiduoda ir tradicinės partijos, kurios pradėjusios įgyvendinti kokią nors idėją ar projektą pirmiausia rūpinasi, kad jis būtų tinkamai pristatytas žiniasklaidai. Čia nėra nieko blogo, jei tai yra vienas iš idėjos įgyvendinimo elementų. Baisu tai, jog kartais tai ir yra viskas – uždanga nusileidžia, svarbiausi veikėjai išsiskirsto... Pabaiga!
