I. Stelmokienė sutiko pasidalyti savo mintimis apie tai, kaip drauge su komanda kaupia gestų kalbos leksinių vienetų duomenų bazę. Šio darbo tikslas – surinkti kuo daugiau šalyje vartojamų gestų ir jų vartojimo pavyzdžių. Skyriuje rengiamos ir specialios mokymo priemonės klausos negalią turintiems mokiniams. Jų formatas įvairus – nuo spausdintų knygų iki skaitmeninių priemonių, kuriose tekstai ir užduotys pateikiamos lietuvių gestų kalba.
Pirmoji kalba – gestų
Ieva vaikystėje, kaip ir tėvai, kalbėjo gestų kalba. Išmoko kalbėti ir garsine lietuvių kalba, nes giminaičiai, su kuriais artimai bendravo, buvo girdintys. Be to, kaip vėliau Ievai pasakojo mama, ji įjungdavo radiją, kad dukra girdėtų žodinę kalbą. Ūgtelėjusi lankė įprastą vaikų darželį, vėliau – bendrojo ugdymo mokyklą.
Ieva sako, kad kurčias vaikas, augantis girdinčiųjų šeimoje, gauna daug pagalbos, dėmesio, o girdintis kurčiųjų šeimoje pamirštamas. Apie tai, kokios pagalbos reikėtų tokiam vaikui, niekas nemąsto, nekuriamos jokios metodikos. „Man asmeniškai pagalbos nereikėjo“, – sako Ieva, tačiau ji mano, kad kiekvienam vaikui, augančiam kurčiųjų šeimoje, reikalinga logopedo pagalba. Tiesa, šiek tiek valandų skiriama, bet jų tikrai per mažai, ypač jeigu visa vaiko aplinka yra kurčiųjų pasaulyje. Kai vaikas lanko girdinčiųjų darželį, auklėtojos paprastai pasako tėvams, kad reikalinga specialisto pagalba, jei mato, kad vaiko kalbos raida atsilieka.
Pasakodama apie savo šeimą Ieva sako, kad ir jos, ir jos sesers vyrai su kurčiais jų tėvais surado kontaktą. „Per pirmus susitikimus aš vertėjavau savo vyrui ir tėvams, o dabar jie kažkaip savaime supranta vieni kitus. Kai sūnus buvo mažas, gyvenome pas mano tėvus, tada jis mokėjo nemažai gestų. Dabar gal primiršo, tačiau abu mano vaikai susikalba su seneliais, žino, kad, norint atkreipti jų dėmesį, reikia prieiti, pakviesti prisilietimu ar rankos mostu, taip pat jie moka ir šiek tiek gestų.“
Ieva prisimena, kad neseniai vieną vakarą sūnus paklausė, kaip pirštų abėcėle jis galėtų parodyti savo vardą, ir lengvai išmoko tai daryti.
Dėl studijų nedvejojo
Baigdama vidurinę mokyklą Ieva išgirdo, kad Vilniaus kolegijoje bus renkama gestų kalbos vertėjų grupė, tad nedvejodama pasirinko šią tuomet visai naują specialybę.
„Gestų kalbą mokėjau, tačiau tik pradėjusi studijuoti supratau, kokia ji įvairi, graži, plastiška ir turtinga, kad ji yra tikra kalba, turinti savo gramatiką, kad ja netgi galima perteikti kalbėtojo intonaciją ir nuotaiką. Iki tol nebuvau apie tai susimąsčiusi. Augau kurčiųjų šeimoje, bet nesuvokiau, kad kurtieji yra kultūrinė bendruomenė, kurios pagrindas ir yra gestų kalba – per kalbą formuojasi jų tapatybė, kultūra“, – pasakoja I. Stelmokienė.
VšĮ Surdologijos centras Ievą pakvietė prisidėti prie Lietuvių gestų kalbos žodyno rengimo, bet po kelių mėnesių šiuos darbus perėmė LKNUC. Šiame centre I. Stelmokienė dirba jau trylika metų.
Internetiniame žodyne – 9400 gestų
Ieva pasakoja, kad Internetiniame gestų kalbos žodyne (gestai.ndt.lt) kaupiami visi šalyje vartojami gestai, tarp jų, žinoma, yra ir sinonimų. Gestai tai pačiai sąvokai įvardyti skiriasi priklausomai nuo amžiaus grupės ir regiono. Į duomenų bazę įtraukti gestai skirstomi pagal gramatines kategorijas, taip pat čia susiejami sinoniminiai gestai, antonimai ir homonimai.
Pirmiausia atrenkami gestai, kurie dar nėra įtraukti į duomenų bazę. Tikrinama, kokiame kontekste gestas vartojamas, ką jis reiškia. Tada kurčiasis gestų kalbos specialistas filmuoja gestą ir jo vartojimo pavyzdžius. Jeigu gestas aptinkamas kalboje (nufilmuotame pristatyme, pranešime arba socialinėje erdvėje), pateikiamas būtent rastas gesto pavyzdys. Taip siekiama kuo mažiau iškraipyti jo reikšmę ir vartojimo kontekstą.
Jeigu gestas reiškia tikrai aiškią sąvoką, objektą, pavyzdys nereikalingas, nebent yra keli to paties gesto variantai (sinonimai). Gesto vartojimo pavyzdžiai pateikiami, kai jis turi kelias atitinkamas reikšmes gestų kalba arba gali būti pavartotas tiek daiktavardine, tiek veiksmažodine forma. Komandoje dirba kurtieji, gestų kabos gimtakalbiai, ir girdintieji, gerai mokantys lietuvių ir gestų kalbas, – jie kartu gestams ieško atitikmenų lietuvių kalba.
Ieva pabrėžia, kad visi pavyzdžiai gestų kalbos žodyne tikrinimai, tikslinami. Pirmiausia žiūrima, kad pavyzdys gestų kalba būtų tikslus, gramatiškai taisyklingas, kad būtų pateikiama objektyvi, nešališka ir nemelaginga informacija. Jeigu pavyzdys gestų kalba tinkamas, tuomet jis išverčiamas į lietuvių kalbą. Šiame etape irgi dirba tiek kurtieji, tiek girdintieji. Aktyviai dalyvauti rengiant žodyną skatinama kurčiųjų bendruomenė. Kurčiųjų prašoma siūlyti gestus ir jau esamų gestų reikšmes papildančius pavyzdžius, tikslinti, jeigu randa neteisingą gestą, t. y. jeigu pavyzdyje pateiktas gestas tokiame kontekste nevartojamas.
I. Stelmokienė apgailestauja, kad žodyno rengimas šiuo metu sulėtėjo, nes trūksta finansavimo.
Kalbamės ir apie kitą pašnekovės veiklos sritį – jos vadovaujamas skyrius rengia specialiąsias mokymo priemones – lietuvių, anglų kalbos, istorijos mokymo priemones moksleiviams, taip pat priemones pradinukams. Dalis jų yra dvikalbės – su vertimu į gestų kalbą arba originaliu tekstu gestų kalba. Ieva pasidžiaugia, kad jas rengia puikūs specialistai – pedagogai, turintys ilgametę patirtį kurčiųjų ugdymo srityje.
Jausti pašnekovą
Pasikalbėję apie Internetinio gestų kalbos žodyno ir metodinių priemonių rengimą peršokame prie girdinčiųjų ir kurčiųjų bendravimo. Ieva neseniai ISM Vadybos ir ekonomikos universitete baigė švietimo lyderystės magistrantūrą. Magistro baigiamajame darbe rašė apie kurčiųjų ir girdinčiųjų komunikacijos ypatumus, tad šioje srityje turi savos patirties ir minčių.
„Kalbantis su kurčiuoju svarbu jausti pašnekovą, jo nuotaiką, matyti ne tik rankomis rodomus jo gestus, bet ir mimiką, ypač akis. Girdintieji, pradėję mokytis gestų kalbos arba pirmą kartą sutikę kurčiąjį, dėmesį savaime sutelkia į jo rankas, tačiau gestas apima labai daug: tai ir kūno judesiai, akys, žvilgsnis, veidas, antakiai. Kurtiesiems labai svarbu akių kontaktas. Matydami tik rankas, mes galime neteisingai suprasti gestą, nes yra gestų, kurie rankomis rodomi vienodai, bet jų reikšmė skiriasi“, – aiškina Ieva.
Kai girdintieji su kurčiuoju kalbasi per gestų kalbos vertėją, jie dažnai žiūri tik į jį, tačiau taip nutinka iš nežinojimo, kad vertėjo darbas yra tik versti iš vienos kalbos į kitą, pabrėžia pašnekovė.
„Girdintieji dažnai daro klaidą kreipdamiesi vien į vertėją: „Pasakykite jam, paklauskite jo“, tada kurčiasis nebežino, ką jis čia veikia“, – sako Ieva. Ji džiaugiasi, kad jauni studijas baigę vertėjai jau puikiai išmano šiuos dalykus ir neima bendrauti tik su kurčiuoju ar girdinčiuoju jų dialogo metu.
Ieva priduria, kad jeigu grupėje yra vienas kurčiasis su gestų kalbos vertėju, girdintieji dažnai pamiršta kalbėti po vieną – žmonės ima diskutuoti tarpusavyje, pertraukinėja vienas kitą, o vertėjas negali išversti visų pasakymų vienu metu. Tada kurčiasis negauna tokios informacijos, kokią turėtų.
Pašnekovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad girdintiesiems suprasti kitakalbius yra daug lengviau negu kurčiuosius, nes į pastaruosius žiūri kaip į tautiečius ir neatsižvelgia į jų kultūros ypatumus. Juk suprantame, kad kitose šalyse vyrauja kitokios bendravimo, etikos normos, tačiau į kurčiuosius paprastai nežiūrime kaip į kitos kultūros atstovus, todėl neretai komunikacija tampa nesėkminga.
Gestų kalba yra erdvinė kalba, jos struktūra kitokia nei žodinių kalbų, ir vertėjas turėtų turėti išankstinės informacijos apie tai, apie ką bus kalbama, jis turi gerai viską apgalvoti, kad verstų greitai. Ieva apgailestauja, kad girdintieji kartais būna nepatenkinti, kai paskaitoje ar konferencijoje dalyvauja gestų kalbos vertėjas, nes jis blaško jų dėmesį, arba kad kokiame nors renginyje kurtieji tarpusavyje kalba gestų kalba. Nors daugėja informacijos sklaidos ir tolerancijos, bet apie visa tai dar turime daug kalbėti, įsitikinusi gestų kalbos specialistė.
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
