Aušrinė Marija Pavilionienė visada rašo su humanistiniu patosu. Dievo dovana! Suprantamas ir jos pyktis prieš tuos, kurie, jos manymu, individo laisves nori suvaržyti. Prieš blogį reikia kovoti. Problema ta, kad Seimo narės pateiktoje koncepcijos kritikoje skamba jau kažkur girdėta gaida: didžiausias blogis ir tikrojo progreso kliūtis žengiant į visuotinę brolybę, lygybę ir laisvę yra katalikų bažnyčia.
Ir kada gi taip buvo kalbama? Sunku atsiminti… Bet … eureka! Panašiai rašė dienraštis “Tiesa” lygiai prieš 20 metų 1987-ųjų rugpjūčio 23-iąją, po disidentės N.Sadūnaitės ir kt. išpuolio prieš šiuos idealus prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Po mitingo, N. Sadūnaitę, tą užkietėjusią reakcionierę ir klerikalų pakalikę šviesios atminties tarybinis saugumas paauklėjo smūgiais į pilvą, po kurių moteris buvo operuota. Su progreso priešais buvo nesitaikstoma!
Tad politinė dimensija A.M.Pavilionienės kritiniame straipsnyje apie Seime parengtą šeimos koncepciją akivaizdi, ir prie jos dar sugrįšime. Tačiau iš pradžių pakalbėkime apie kitus straipsnio autorės kaltinimus: kad koncepcijoje teigiama šeimos vertė sumažina individo vertę, kad šeimos vertingumas nėra pagrįstas jokiais moksliniais argumentais, o taip pat ir apie tokius autorės pateikiamus teiginius, kurių koncepcijoje paprasčiausiai nėra. A.M. Pavilionienė meluoja? Hm, reikalas ne toks paprastas…
Individo vertė
“Seime užregistruotoje koncepcijoje šeima kategoriškai tapatinama su santuoka. Pilna šeima, susidedanti iš tėvo, motinos ir vaikų, o ne kūrybingas, talentingas individas, ne asmenybės vertybės, skelbiamos „esminiu valstybes gėriu, kylančiu iš žmogaus prigimties“, rašo straipsnio autorė. Vėliau, kritikuodama koncepcijos teiginį, kad „santuoka grindžiama šeima yra istoriškai ir moksliškai patvirtintas patikimiausias institutas, sudarantis geriausias sąlygas visu jos nariu visapusiškam ir visaverčiam prigimtinių galių bei socialinių įgūdžių ugdymui/si.
Todėl šeima yra visuomenes pažangos pagrindas, tautos gerovės ir išlikimo garantas“, A.M. Pavilionienė klausia:
“Ar Koncepcijos kūrėjai neskaitė Lietuvos valstybės istorijos, ar pamiršo Lietuvos šviesuolius bei žmones, kurių idėjos ir tautinė savimonė, ryžtas ir pasiaukojimas savo tautai, o ne buvimas santuokoje, gelbėjo valstybę ir kūrė jos pažangą? Ar individas, neturintis šeimos, yra vienpusiškas ir nevisavertis, neatsakingas ir nepajėgus spręsti problemų, „darančių neigiamą įtaką šeimos institutui“?. Ar gyvenantis ne santuokoje nesugeba savęs išreikšti, daryti karjeros, siekti materialios gerovės?”
Ką galima atsakyti į tokius teiginius? Tenka nuogąstauti, kad racionalų mąstymą čia užgožia “antiklerikalinės” emocijos. Galvoti, kad jei aš sakau, kad menas yra labai didelės vertės dalykas, tai aš tuo pačiu teigiu, kad mokslas yra mažiau vertingas, yra logikos klaida. Tokią klaidą galima daryti tik mąstant labai konkurenciškai arba labai nemėgstant tos vertybės, kurią gerbia kitas žmogus. Šeimos koncepcija individo vertės niekaip nemenkina tuo, kad pabrėžia šeimos svarbą. Ir kaip tik atvirkščiai: koncepcijos tikslas yra užtikrinti laisvo ir kūrybingo individo vystymąsi, nes šeimai griūvant, kaip rodo viso pasaulio šalių patirtis, tokiam vystymuisi iškyla daug kliūčių.
1.1.3 Koncepcijos skyriuje kalbama: “Šeima pati savaime yra gėris, nes atitinka ir leidžia visiškai išreikšti prigimtinius asmens poreikius ir socialumą:
būti besąlygiškai mylimam ir priimamam, nepaisant galių, gabumų ir pasiekimų, nes kiekvienas asmuo yra unikalus ir savaime vertingas;
būti atviram kitam asmeniui, pasitikėti ir dalytis gyvenimu su juo (bendrauti ir bendradarbiauti);
turėti tėvus kaip autoritetą, kuriais pasitikima, iš jų mokomasi, lygiuojamasi kaip į vyro ir moters tarpusavio santykių pavyzdį, taip atskleidžiant ir įtvirtinant savo tapatybę.
Kaip akivaizdu iš teksto, būtent šeima yra subordinuota asmens gerovei, o ne asmuo šeimos. Beje, turbūt nereikia priminti, kad tokia besąlygiškos asmens vertės teigimo ir valstybės tarnavimo piliečiui, o ne atvirkščiai, nuostata yra klasikinė Vakarų civilizacijos vertybė, turinti šaknis judeo-krikščioniškame pasaulio ir žmogaus supratime. Ne moters ar vaiko geresniam prispaudimui sąlygų siekiama teigiant “patriarchalinės”, kaip teigia A.M. Pavilionienė, šeimos vertę, tačiau jų laisvės ir išsiskleidimo. Taip pat ir vyro: ar politiškai korektiška tai pasakyti?
Moksliniai argumentai
Nors kritikos autorė teigia, kad koncepcijoje nesiremiama mokslo duomenimis, psichologija turi daugybę neginčijamų įrodymų, parodančių, kad geriausiai laisvas, drąsus, už žmogiškumą kovojantis ir kūrybingas individas susiformuoja harmoningoje šeimoje.
Pirmieji apie harmoningos santuokos svarbą darniam vaiko asmenybės vystymuisi ėmė kalbėti tie specialistai, kurie pastebėjo, kad vaiko psichologinius sunkumus sunku išspręsti, neišsprendžiant jo tėvų tarpusavio santykių problemų. Praeito šimtmečio viduryje tai įtikinamai demonstravo Šeimos sistemų mokyklos atstovas M.Bowenas, psichoanalitinės krypties atstovas N. Ackermanas, o vėliau susikūrė gausus įvairių šeimos terapijos mokyklų skaičius (V.Satir komunikacinis modelis. S.Minuchino sisteminis, Milano mokyklos strateginis, biheivioristinis ir kt.) Šios mokslo srities bendrą tiesą gerai susumuoja Virginijos Satir ; frazė: “šeimos architektai, formuojantys atmosferą, nulemiančią vaiko asmenybės vystymąsi, yra tėvai.” Kitaip sakant, vaiko savijauta šeimoje tiesiogiai priklauso nuo ryšio tarp jo tėvų kokybės. Dar vėliau pasipylė mokslinės studijos, lyginančios psichologinį, akademinį ir socialinį vaiko vystymąsi skirtingose aplinkybėse: dviejų tėvų šeimose, šeimose po skyrybų bei kada juos augina vienišos mamos. Vertinant visais paminėtais kriterijais (vienas garsiausių tyrimų yra atliktas JAV mokslininkės Judith Wallerstein, sekant vaikų, kurių tėvai išsiskyrė apie 1970-uosius metus, vystymąsi 25 metų bėgyje) geriausiai – ir, beje, taip pat ir materialia prasme – gyvena vaikai, kurie turi abu tėvus. Įsimintini šių metų The Economist žurnale (gegužės 24 d.) skelbiami duomenys: net 92 proc. vaikų, augančių pasiturinčiose šeimose, turi abu tėvus; žemiau skurdo ribos gyvenantys vaikai su abiem tėvais gyvena tik 20 proc. atvejų.
Vedę vyrai mažiau geria ir rečiau vartoja narkotikus bei uždirba nuo 10 iki 40 proc. daugiau už nevedusius (beje, jie ir gyvena ilgiau nei nevedę, kaip yra žinoma iš ne vieno gyvenimo trukmės tyrimo). R.Lermanas daugelį tyrimų apžvelgiančioje studijoje konstatuoja, kad, lyginant moteris, kurios pastojo neištekėjusios, tačiau susituokė iki to laiko, kol kūdikiui sukako 6 mėnesiai su tomis, kurios to nepadarė, pastarosios gyveno du kartus skurdžiau negu pirmosios. Suprantama, čia matuojama ekonominiais kriterijais, tačiau sumuojant visus – tiek psichologinio, tiek ekonominio bei socialinės gerovės rodiklius, sunku nepritarti Key Hymovitz iš Manhattano Instituto teiginiui, kad “vidurinės klasės vaikai, augantys šeimose su abiem tėvais, yra “socializuojami sėkmei”. Jie geriau mokosi, gauna geresnius darbus ir patys kuria stabilias šeimas.” Pasak New Yorko universiteto profesoriaus Paul C. Vitzo, jei motina formuoja bazinio asmenybės saugumo jausmą, tai tėvas padeda vaikui įsitvirtinti socialinėje aplinkoje. Įspūdingas buvo Vilniaus Universiteto psichologo dr.V.Navicko pranešimas pernai pavasarį konferencijoje apie vyriškumo krizę: tėvo neturinčios mergaitės net fiziškai bręsta anksčiau negu gyvenančios pilnoje šeimoje. Kuo ankstyvesniame dukros vystymosi periode tėvas ją palieka, tuo ankstesnė yra dukros menarche! Galima būtų klausti, o kuo gi tai blogai? Tačiau turint omeny, kad be tėvų augančios mergaitės anksčiau pradeda lytinius santykius, patiria daugiau seksualinio smurto ir dažniau pastoja paauglystės metu, galima daryti išvadą, jog toks brendimo pagreitėjimas yra sąlygojamas natūralaus vyriškos draugystės ilgesio ir neįsisąmonintų veiksmų tokią draugystę pradėti per anksti ir nesirenkant.
Žinoma, mūsų egocentriškai prigimčiai argumentas, kad “reikia gyventi dėl vaikų” yra nepriimtinas. Tačiau ir sutuoktiniams stabili santuoka teikia kai kurių privalumų. Štai Chicagos Universiteto sociologai 2002 m. paskelbtame tyrime teigė, jog ištyrus dvi sutuoktinių grupes, vieni kurių išsiskyrė po konflikto, o kiti išliko santuokoje, pastarieji buvo laimingesni. Tyrėjai rinkosi tokias poras, kurios nesikreipė psichologinės pagalbos, o, taip sakant, mėgino krizę išgyventi “savaime” ir patys. Tyrimas perša išvadą, kad pats sprendimas pasilikti su žmogumi, su kuriuo sunku sutarti, irgi yra meilės dalis (tai lengviausiai patikrinama pagalvojant apie save, t.y. ar tai, kad sutuoktinis manęs nepalieka, yra meilės ženklas ar ne). Žinoma, yra ir situacijų, kur išsiskyrimas yra neišvengiamas, ir tiek sutuoktiniams, tiek vaikams gyvenimas po jo palengvėja.
Tačiau dažniausiai yra kitaip: vaikams yra be galo brangūs ir jų motina, ir tėvas; jų harmoningam vystymuisi skyrybų atveju suduodamas rimtas smūgis; skyryboms ryžtamasi neišbandžius konsultavimo teikiamų galimybių šeimą išsaugoti.
Ar teigdami, kad vaikams geriausia augti harmoningoje šeimoje, kuriai susikurti, kaip rodo daugelis tyrimų, palankiausias sąlygas sudaro santuoka, koncepcijos kūrėjai rodo pirštais į išsiskyrusius, vienišas mamas, nevedusius laisvus tautos šviesuolius ir pan.? Faktai yra faktai, ir mes, besirūpindami savo valstybe, o, vadinasi, visų pirma jaunosios kartos gerbūviu (na, žinoma, ir tuo, ar mus senelių namuose aptarnaus kinai, ar lietuviai…) turėtume turėti drąsos pasakyti, kad jei man pačiam nepavyko sukurti harmoningos šeimos, tai tai dar nereiškia, kad tokia šeima ir santuoka yra bevertė ir nereikalinga. Gal būt tokia mano patirtis ir tiesos sakymas bus ypatingai naudingas mano vaikams. Viena talentingiausių šeimos psichoterapeučių pasaulyje Virginia Satir buvo su savo vyru išsiskyrusi dar jaunystėje – tačiau tai jai nesukliudė matyti, kad sutuoktinių santarvė yra ir jų pačių, ir šeimoje augančių vaikų laimės sąlyga.
Koncepcijoje šeima apibrėžiama kaip iš santuokos kylanti bendruomenė – taigi nesusituokę tėvai, auginantys vaikus, į šią kategoriją nepatenka. A.M. Pavilionienė piktinasi, kad toks nesusituokęs tėvas negalės išeiti tėvystės atostogų… Vadinasi, gal pagalvos, ar nevertėtų susituokti ir būti geresniu tėvu. Tyrimai rodo, kad partnerystė yra mažiau stabili sąjunga negu santuoka, o jai yrant vaikas neišvengiamai patiria traumą.
Ar valstybė turi teisę taip “riboti” individo laisvę? Ji net privalo skatinti geriausias bendro gyvenimo formas, pasipriešindama savanaudiškai orientacijai. Kalbėti apie prievartą ir terorą yra juokinga: žmogus laisvas nevesti, ir už tokią savo laisvę negaus tų skurdžių pašalpų, kurias mūsų valstybė skiria šeimai. Sunku patikėti straipsnio autorės verkšlenimais, kad tokie žmonės pasijaus morališkai pasmerkti ir traumuoti dėl to, kad į juos nukryps piktų krikščionių pirštai… Parodykite mums tokius, kurie tų baisių krikščionių tebebijo… Reikėtų juos kuo greičiau nugabenti į muziejų.
Gąsdinimai
Jų A.M.Pavilionienės straipsnyje yra keletas. Pavyzdžiui: “Hierarchinė Romos katalikų bažnyčia šeimos dogmatiška morale mėgina išsaugoti “hierarchinę šeimą.” Suprask: tokią šeimą, kurios soste sėdi alų geriantis ir kumščiu mojuojantis tironas vyras, aplink jį šluostydama grindis šliaužioja žmona, o vaikai tirta iš baimės kambarių kertėse. Arba: “siūloma lietuviškoji šeimos politikos koncepcija teigia tradicinio mąstymo dogmas ir žmonių santykių stereotipus, kurie grindžia žmonių diskriminaciją šeimoje bei skatina formuoti anachronistinį pasaulėvaizdį šiuolaikinėje visuomenėje.” Ir dar blogiau: “Seimui pateiktoje šeimos politikos koncepcijoje individui nepaliekama jokia pasirinkimo laisvė – jei nori kurti šeimą, privalai eiti prie altoriaus, gimdyti vaikus, nes kitaip tavo šeima bus nevisavertė.”
Visa tai netiesa. Pasirinkimo laisvė paliekama visokeriopai: žmogus nėra verčiamas tuoktis, jeigu jis nenori, o kita vertus, jei jau nori tuoktis, tai niekas jo neverčia sudarinėti santuokos bažnyčioje. (Beje, mane, kaip prisidedantį prie Vilniaus Šeimos centro veiklos, vis stebina šimtai sužadėtinių, norinčių tuoktis bažnyčioje, nors apie tikėjimą žinančių labai mažai. Kame čia reikalas? Gražių nuotraukų noras ar intuicija, kad toji senamadiška ir mados vėjams atspari bažnyčia apie gimimą, sutuoktuves ir mirimą kažką sau tyliai žino?… Bet palikime tokius klausimus nuošaly…) Taip pat, priešingai A.M. Pavilionienės teiginiui, neturintys vaikų sutuoktiniai Koncepcijoje yra laikomi šeima.
Kodėl šitaip autorė kalba? Čia rašantis su tuo, ką paprastai pažiūrėjus, galima būtų pavadinti melu, gerbiamos autorės teiginiuose susiduria nebe pirmą kartą. Tačiau atrodo, kad čia lemia pyktis, o ne noras apgauti. Pyktis dėl tokių siaubingų “klerikalinių” idealų, kaip stabili santuoka ir šeima; akims aptemus, nebeperskaitoma tai, kas parašyta.
Ką gi, gal ir gerai: bent žinai už ką žmogus pasisako. Yra atvejų, kai A.M. Pavilionienės pyktis nukreiptas ne į šmėklas, o į realų blogį: pavyzdžiui, sekso industrijos ryklius. Tokio pykčio reiktų daugiau. Bet priimsime ir kitokį…
Politika
Ir vis dėlto, pyktis nėra geriausias patarėjas. Nebematomi ryšiai tarp reiškinių, kurie pastebimi žiūrint truputį švelniau – dar Aristotelio pastebėta adekvataus pažinimo sąlyga. Kai kada pereinama į plūdimąsi: “Lietuvoje ir jaunas, ir pagyvenęs iš užsienietiškų filmų ir romanų žino, kas yra italų mafijos šeima. Tai – vientisas darinys, kuris saugo šeimos nedalomą kapitalą, verslo įtakos zonas, gyvena šeimos klano garbės kodeksu. Išdavus tokią šeimą ir jos interesus, išdavikui gresia kraujo kerštas, smurtas, mirtis. Akivaizdu, kad konservatyviai mąstančius Seimo politikus paveikė italų mafijos šeimos klano principai. Grupė Seimo narių, turėdama stiprų klerikalų užnugarį…” rašoma straipsnio pradžioje. Pabaigoje tęsiama: “Koncepcijos kūrėjai, matyt, pamiršo, kad Lietuva jau negyvena totalitarinio režimo prievartos sąlygomis ir kad Lietuvos valstybe neprivalo paklusti Romos kataliku bažnyčios diktatui”.
Ar bereikia pastebėti, kad čia matomas bent šioks toks susipainiojimas realybėje. Totalitarinis režimas bažnyčią žiauriai persekiojo, o joje telkėsi bene pagrindinės pasipriešinimo terorui pajėgos. Tarp režimą sugriovusių faktorių, Jonas Paulius II, minioms Lenkijoje pasakęs “Nebijokite” ir krikščionis Ronaldas Reiganas, su amerikietišku paprastumu pavadinęs Vakarų Europos marksistų garbinamą Sovietinį rojų “blogio imperija”, buvo vieni iš svarbiausių. Mūsų laisvę sugriovė naivios kairuoliškos inteligentijos patikėjimas rusų propaganda, o prie jos atgavimo daug prisidėjo rezistencijos kovotojų, kurių širdyse degė tikėjimas, aukos dvasia. Pasisakę už laisvę ir tiesą, KGB buvo nukankinti du žymūs Lietuvos vyskupai, toks pat likimas ištiko daugelį kunigų. Tad kodėl bažnyčia A.M. Povilionienės akyse tapo totalitarinio režimo atstovu?
Nelengva būtų į šį klausimą atsakyti. Gal yra asmeninių priežasčių, o gal ideologinių.
Kaišiadorių vyskupas Teofilis Matulionis, 1917 m. Peterburge norėjęs likti su parapijiečiais ir už tai iki 1930 kalėjęs konclageryje, turėjo dėti daug pastangų, kad jo klausytojai rytinės Amerikos pakrantės miestuose patikėtų, kad tų kankinimų jis neišsigalvojo... Jau ten vyravo bažnyčios, kaip represinės, antirevoliucinės, mokslo pažangos trukdytojos kritika. Ar tokios sovietinės frazės nėra įsigėrusios ir į mūsų sąmonę? Socialdemokratijos istorija yra sudėtinga.
Ir pabaigai: Koncepcijoje nėra nė vieno katalikų bažnyčios teiginio. Bažnyčia yra tiek Pagal Lietuvos Konstituciją, aš galiu būti ir mormonas, ir masonas, ir musulmonas – tai mano asmeninis reikalas, ir jeigu aš argumentuoju logikos kalba, mano argumentai turi lygias teises su kitų šalies piliečių (tiesa, gal antruoju atveju jie turėtų ir daugiau teisių – bet tiek to…)
Jei kai kurie Koncepcijos teiginiai sutampa su krikščioniška pažiūra, taip yra ne dėl to, kad jie yra nurašyti iš bažnyčios knygų, tačiau todėl, kad tarp sveiko proto ir krikščioniško požiūrio esama tam tikros harmonijos. Kiekvienas Koncepcijos teiginys – apie stabilios šeimos teikiamą gerovę sutuoktiniams ir jų vaikams, apie visuomenės, kurioje šeima stipri, didesnį atsparumą valstybės diktatui, apie santuokos ir šeimos prestižo kėlimo būtinybę paprasčiausiai tam, kad neišmirtume – visi šie yra pagrįsti bendražmogiškais ir mokslo argumentais. Diskutuokime apie tai, kas geriausiai pasitarnaus Lietuvos ateičiai – tačiau ne mojuodami ideologinėmis klišėmis ir politinių organų pavadinimais. Juk jau buvo tokie laikai, tiesa?
P.S. Perskaitęs ką parašiau, pagalvojau: kai kurie koncepcijos klausimai reikalingi tolesnio apmąstymo ir argumentavimo, kuriam čia pritrūko vietos. Tiesiog per daug jau atgaivino nelabai seną atmintį A.M. Pavilionienės politinė linija. Būdamas tikrai geras katalikas pridėsiu: žinoma, tai, kad tikėjimas ir bažnyčia daug prisidėjo prie Lietuvos laisvės nepaneigia, kad bažnyčioje yra visko. Ji – nusidėjėlių, šlubų, luošų ir aklų bendruomenė. Tokios ir visos kitos visuomenės grupės, tik gal ne visada tai suvokia. Tačiau neturtas dvasioje nėra depresija (atvirkščiai!), o varganos savo būklės įvardinimas jau yra žingsnis į susitarimą ir su savimi pačiu, ir su kitais. Jei diskutuodami apie šeimą tai turėtume omeny, laimėtume daug.
Gintautas Vaitoška, Tarptautinis teologijos institutas, Austrija
