Prie Skrebio ežero buvo susirinkę centristai. Juos aplankė liberalai Klemensas Rimšelis ir Gintaras Steponavičius, draugiškai pasikalbėjo ir, anot Centro sąjungos pirmininko Kęstučio Glavecko, kilo graži idėja, kad centristai ir liberalai jau kitais metais gali susijungti. Ta proga Lauras Bielinis “Omnitel Laikui” atsiuntė tokį komentarą:
Jei Centro sąjunga jungtųsi su liberalais į platesnę politinę jungtį, tai suteiktų galimybę centristams įgyti rimtą ideologiją, o liberalams atsiremti į valstybinės veiklos patirtį turinčius žmones. Bet, svarbiausia, jie pademonstruotų bendrų interesų paieškos prioritetus prieš vadukų partijų “biznį”. Kyla klausimas, ar tai nėra plataus dešiniojo centro partijų flango formavimosi pradžia?
Išties klausimas svarbus, tačiau žiniasklaidos kažkodėl nutylimas. Argi dešiniųjų jėgų jungimasis nėra toks nesvarbus dalykas? Šį komentarą su klausimu “Ar tikrai toks scenarijus įmanomas? Ar toks vienijimasis būtų ilgalaikis?” pateikėme pačiam Gintarui Steponavičiui. Štai jo atsakymas:
Liberalų ir centristų šnekos apie vienijimąsi naujojoje Lietuvos politikos istorijoje turi gilias šaknis. Dažniausiai jos prasidėdavo viešomis ir garsiomis vienašališkomis deklaracijomis apie būtinybę jungtis. Iš esmės į viešumą orientuoti pasisakymai tuo ir baigdavosi. Todėl būtinos sąlygos galimam partijų susijungimui yra iš esmės sėsti abiejų partijų lyderiams/vadovaujančioms institucijoms prie stalo ir sutarti dėl konkrečių dalykų:
a) ar LLS ir LCS pripažįsta abiejų partijų iš esmės programinį bendrumą, pagrįstą liberaliomis vertybėmis;
b) ar LLS ir LCS būtų pasirengusios iškelti bendrą kandidatą Prezidento rinkimuose.
Šiandien prielaidos jungimuisi yra - reikalinga ne tik aiški alternatyva sustiprėjusiai kairei, bet ir apskritai būtinybė pademonstruoti partijų gebėjimą tartis ir susitarti. Pakankamai glaudus ir korektiškas liberalų ir centristų bendradarbiavimas po Seimo rinkimų eksvaldančiojoje koalicijoje leidžia tikėtis, kad tokia perspektyva būtų ne tik įmanoma, bet ir ilgalaikė. Sveikinčiau moderniųjų krikdemų bei kitų dešiniųjų įsijungimą į šį procesą.
Kita vertus, galima kalbėti ne vien apie partijų jungimąsi į vieną. Konkretūs susitarimai ir dėl glaudesnio bendradarbiavimo. Pavyzdžiui, suformuojant bendrą šešėlinę programą ir vyriausybę ar, kaip buvo minėta, iškeliant bendrą dešiniųjų kandidatą Prezidento rinkimuose.
Tačiau dar kartą pabrėžčiau, kad kelias į susitarimą - per realias derybas ir kompromisus, o ne deklaratyvūs pareiškimai spaudai.
Kaip matome, bent vienas iš Liberalų partijos lyderių mato aiškias galimybes šioms dviems partijoms susijungti. Iškyla kitas klausimas - ar į šią būsimą jungtį galėtų įsilieti konservatoriai? Tik tokiu atveju galima tikėtis atsvaros stipriai kairei. Politologai prieš kokį penketą metų prognozavo, jog tuo metu esamos partijos jungsis. Deja, istorija parodė, kad jie smarkiai klydo - partijos tik skaidėsi. Tačiau šiandien situacija pasikeitė - kairieji susivienijo. Tad dešiniosioms jėgoms irgi nelabai lieka kito kelio kaip tik vienytis. Nebent ji tikėtųsi kokio stebuklo: pavyzdžiui, naujoji kairė visiškai susikompromituos po atėjimo į valdžią. XXI amžiuje tokių stebuklų jau nebūna. Tad žvelgiant į tolimesnę ateitį, gali taip atsitikti, jog Lietuvoje susiformuos dvipartinė sistema. Jei aš teisus, tuomet šiandien laimės tie, kurie suvoks šio vienijimosi perspektyvas.
