Visi jau žinote, kuo baigėsi socialdemokratų iniciatyva surengti priešlaikinius Seimo rinkimus. Aišku, dauguma politikų ir gyventojų nė nesitikėjo, kad sprendimas gali būti kitoks. Mes taip pat buvome tikri, kad Seimui nepakaks valios tiesiog imti ir “pasileisti”, tačiau manome, kad šis klausimas buvo vertas išsamesnio svarstymo.
Siūlymą rengti priešlaikinius rinkimus galima vertinti keliais aspektais - kaip gerą socialdemokratų viešųjų ryšių triuką, kaip norą “pagąsdinti” koalicijos partnerius de jure ir de facto. Bet aš manau, kad tai –ir gera proga mums, Seimo nariams, kritiškai patiems pažvelgti į save.
Vertinant tai, ką Seimas mėgino veikti ir nuveikė per pastaruosius 10 mėnesių, kuomet veikia Gedimino Kirkilo vadovaujama Vyriausybė, galima pastebėti, kad būta daug “trypčiojimo vietoje”. Nė vieno rimtesnio sprendimo pradedant aukštojo mokslo reforma, tęsiant sveikatos apsauga, pensijų reforma, baigiant skandalingu balsavimu dėl VSD vadovo Arvydo Pociaus atleidimo, taip ir nebuvo priimta. Matome, kad šis Seimas negali judėti į priekį, ir dėl to kalta yra ne tiktai politinių jėgų sankloda Parlamente, bet ir pati ši socialdemokratinė, kaip mėgsta save vadinti, Vyriausybė, neturinti nei valios, nei noro elgtis ryžtingiau. Todėl manau, kad Seimas galėjo pasielgti garbingai, pripažinti bei įvertinti klaidas, bei eiti į rinkimus.
Be abejo, mes, liberalai suvokiame, kad daugeliui parlamentarų buvo žmogiškąja prasme sunku “peržengti per save” bei paleisti Seimą, tačiau mūsų frakcija pastebi, kad atsakomybė už įsivyravusią politinę “impotenciją” tenka ir socialdemokratams, ir kitoms partijoms, nesugebėjusioms suburti deramos paramos, rodančioms nuolatinį neprincipingumą, nesugebėjimą telkti, nenorinčioms judėti pirmyn. Seimas galėjo ir privalėjo pasinaudoti proga įvertinti ir šios Vyriausybės, ir šios vangios koalicijos darbą. Todėl mes balsavome už nutarimą, kuriuo buvo siūloma surengti priešlaikinius Seimo rinkimus.
Kas toliau, Parlamentui priėmus sprendimą tęsti veiklą? Esu tikras, kad bent šiokį tokį Seimo darbingumą dabar galėtų užtikrinti tik suformuota valdančioji dauguma – “mažumos projektas’ pasirodė esąs neefektyvus. Taigi neketiname sėdėti rankas sudėję ir stebėti, kaip valdžią vis labiau apima paralyžius. Pradėjome pokalbius su Naująja Sąjunga dėl bendradarbiavimo formuojant naują valdančiąją koalicija. Pabrėžiu, “naują” – šiuo metu nematome galimybių tapti “tyliaisiais” G.Kirkilo partneriais, kaip kad buvo konservatoriai. Nekalbame ir apie kokio nors “centro bloko” kūrimą. Tačiau esame įsitikinę, kad tokiame susiskaidžiusiame ir susipriešinusiame Seime kelios grupės, kalbančios panašiu balsu, jau būtų pakankamai svarbus žingsnis formuojant – tikėkimės – labiau įgalią valdžią.
