Rugsėjo 1-osios išvakarėse LŽ kalbėjosi su švietimo ir mokslo ministru Gintaru STEPONAVIČIUMI.
- Kokių pretenzijų ministerijai šiandien turi švietimo sistemos darbuotojai ir kaip ketinama į jas reaguoti?
- Dėl ekonomikos sunkmečio buvo koreguojamas valstybės biudžetas. Tai padiktavo Vyriausybės sprendimą nuo rugsėjo 1 dienos visiems viešojo sektoriaus darbuotojams 8 proc. sumažinti atlyginimus. Liepos antrąją pusę turėjome kelis derybų raundus su švietimo sistemos darbuotojais. Tarėmės, kaip tai padaryti neskausmingiausiai. Priimtas sprendimas 4,7 proc. sumažinti atlyginimus biudžetininkams, o kitą švietimo sistemos darbo užmokesčio fondo dalį mažinti koreguojant krepšelių metodiką. Rugsėjį aiškės, kaip persiskirsto pedagogų krūvis ir kaip jis lemia mokytojų pajamas.
Taip pat svarbu, kad nuo rugsėjo 1-osios į mokyklas ateis 24 tūkst. mažiau mokinių. Tai sudaro apie tūkstantį klasių komplektų ir, žinoma, turi įtakos mokytojų krūviui. Darbo užmokesčio fondas, neatsižvelgiant į šias permainas, mažinamas būtent 8 proc.: vieniems mokytojams algos mažės 4,7 proc., kitiems - daugiau kaip 8 procentais. Tačiau apatinė tarifinių koeficientų žirklių riba paliekama tokia pati, kokia buvo iki šiol.
Didesnių miestų didesnėse mokyklose krūvio persiskirstymas nebus toks ryškus, kaip mažesnėse mokyklose. Dalis mokytojų išeis į pensiją. Šiuo metu mokyklose dirba apie 10 proc. pensinio amžiaus pedagogų. Išeiti į pensiją - natūralus procesas. Galbūt mokinių skaičiaus ir krūvio mažėjimas labiau paskatins tai daryti. Alternatyva atleisti iš darbo maždaug 500 mokytojų - sumažinti krūvį.
- Dėl ko konkrečiai šią vasarą buvo nepatenkintos švietimo darbuotojų profsąjungos?
- Jų nuogąstavimai susiję su atlyginimų mažinimu. Galiu patikinti, kad darbo užmokesčio fondas nemažės daugiau nei 8 procentais. Tačiau bus tokių mokyklų, kuriose dėl menkesnio darbo krūvio algų mažėjimas gali viršyti 8 procentus. Į profsąjungų nuogąstavimus reagavau siūlydamas naujovę - tarifinių koeficientų "žirkles". Pirminis sumanymas buvo daryti "žirkles" po 5 proc. "į apačią" ir "į viršų", bet šį sprendimą pakoregavau - palikau esamą apatinę koeficientų ribą. Manau, tai iš dalies tenkina mokytojų atstovų reikalavimus.
- Ar keičiasi darbo krūvio apskaičiavimo metodika?
- Patikslinus krepšelių metodikas ir klasių komplektų dydį ji šiek tiek keisis. Pakoregavome Vyriausybės sprendimus, leidžiančius mokykloms lanksčiau formuoti klases.
- O kaip atsižvelgiama į krūvį, priskiriamą nekontaktinėms valandoms?
- Perėjimas nuo valandinio prie etatinio mokėjimo, kuris aprėptų ir didesnį nekontaktinių valandų skaičių, atidėtas iki 2011-ųjų. Tačiau pastaruosius trejus metus nekontaktinių valandų skaičius buvo pamažu didinamas.
Šiuo metu mokytojų atlyginimų vidurkis Lietuvoje siekia 2900 litų. Tai gerokai daugiau nei šalies darbo užmokesčio vidurkis. Mokytojų algos - vienos didžiausių viešajame sektoriuje. Net ir sumažinus jas 8 proc., pedagogų iškovotos pozicijos šioje srityje atrodo neblogai. O toliau mokytojams mažinti atlyginimų nei šiais, nei kitais metais nenumatoma.
- Ar nebesusiduriama su pedagogų trūkumo problema?
- Praėjusių metų rugsėjo 1-osios išvakarėse mokyklų vadovai suko galvas, kaip jiems atrasti mokytojų. Prieš metus ši problema atrodė sunkiai išsprendžiama. Šiandien situacija gerokai pasikeitusi: pretendentų į mokytojo vietą yra daugiau negu vienas.
Dabar tinkamas metas atkreipti dėmesį į valstybės, švietimo sistemos keliamus reikalavimus mokytojams ir mokytojauti pretenduojantiems asmenims. Šią vasarą Seimas pakoregavo įstatymo reikalavimus norintiesiems dirbti pedagogais. Nuo šiol asmenys, neturintys aukštojo išsilavinimo, nebegalės dirbti mokytojais. Apskritai dabar, kai esama daugiau pretendentų į vieną vietą, atsiranda galimybė atsisakyti laiko reikalavimų neatitinkančių žmonių paslaugų.
Mokyklinio ugdymo kokybę lemia ne tik pastaruoju metu didėjęs finansavimas, bet ir ugdymo sąlygos, atmosfera mokyklose, biurokratizmo mažinimas. Mokytojų atsakomybės ir kompetencijos klausimas, sprendžiant kitas problemas, taip pat nebus pamirštas.
- Finansavimas didėjo, o mokytojų ir mokyklų vadovų nusiskundimų dėl biurokratizmo vis daugėjo. Ar ši augančio biurokratizmo tendencija šįmet sustabdyta?
- Prieš tai, kai pradėjau eiti ministro pareigas, mokyklų veiklą reglamentavo apie 140 dokumentų. Šiuo metu 51 jų iš tų 140 mano sprendimais yra panaikintas arba tapęs rekomendacinio pobūdžio. Tai precedento neturintis biurokratijos švietimo sistemoje apvalymo atvejis. Dalis atsakomybės dėl biurokratizmo tenka ir mokyklų vadovams: ar jie tikrai pasiryžę nereikalauti iš mokytojų to "popierinio" darbo. Noriu pabrėžti, kad minėtas biurokratizmo mažinimo veiksmas nėra proginis - tokias tendencijas mes ir toliau nuosekliai stabdysime.
- Bet ar Jūsų minėtas veiksmas tikrai sumažino mokytojams tenkančio popierizmo naštą? Gal palengvinote darbą tik administracijos darbuotojams?
- Atliksime padėties mokyklose auditą. Per kelis mėnesius ją sunku įvertinti. Kai kurių dokumentų nereikia pildyti kasdien arba kas mėnesį. Šiaip ar taip, atsisakyta biurokratinės vadovų atestacijos, kuri papildomu darbu apkraudavo mokytojus. Jie neprivalės pildyti ir tėvų susirinkimų protokolų.
Be kita ko, turi atsirasti gebėjimų gyventi ne popierių kultūros ir atmosferos sąlygomis. Kartais girdžiu nuogąstavimų: "O kas bus, jei vėl pradės reikalauti?" Nebijokime patys imtis atsakomybės. Ministrų kabinetas yra nusibrėžęs kryptį - stiprinti mokyklų savarankiškumą ir vaduoti jas iš popierinių gniaužtų.
- Ar galima tvirtinti, kad ši Vyriausybė jau beveik išvadavo mokytojus iš popierinių gniaužtų?
- Sprendimai priimti. Dabar turime nagrinėti praktiškai, ar jie veikia ir kokiu mastu veikia. Neidealizuoju priimtų sprendimų praktinio veikimo. Popierizmas - gajus žanras, gebantis keisti pavidalą. Apatinėse grandyse kartais trūksta noro kovoti su popierizmo apraiškomis.
- Kai kas sako, jog net menamo pedagogų trūkumo laikais didžiausia problema buvo ne tiek mokytojų apskritai, kiek - gerų mokytojų stygius. Kas daroma, kad didėtų gerais pedagogais galinčių tapti žmonių motyvacija rinktis šią profesiją?
- Prie mokytojo profesijos patrauklumo prisideda ir atlygis už dirbamą darbą, ir krūvis bei formalūs reikalavimai, ir atmosfera ugdymo įstaigoje, ir darbo sąlygos. Visa tai sudėjus galima apibendrinti, kad padėtis, net ir krizės laikotarpiu, keičiasi į gera. Pernai pedagoginės studijos daugeliui jaunuolių buvo kaip atsarginis variantas. Galiausiai jas neretai pasirinkdavo tie, kurie kitur neįstodavo. Galutinės šių metų stojimo į aukštąsias mokyklas analizės dar neturime, bet akivaizdu, kad tam tikra pedagogines studijas pasirinkusiųjų dalis jau buvo labiau motyvuota nei ankstesniais metais.
Matau prasmę gerinti pedagogų rengimą ir kelti jų kvalifikaciją - ne formaliai organizuojamuose valdiškuose kursuose, kuriuos išklausius gaunamas "popieriukas", o geriausiuose vadybos kursuose. Naudodamiesi Europos Sąjungos lėšomis ketiname ne tik vadovams, bet ir mokytojams suteikti galimybę turėti kelių mėnesių kūrybines atostogas ir kelti savo kvalifikaciją. Gyvenimas ir pasaulis keičiasi taip greitai, kad be nuolatinio augimo ir stimulo tobulėti mokytojams išties yra nelengva. Mūsų ministerijos šiuo metu disponuojama 176 mln. litų suma ir bus panaudota minėtiems tikslams.
- Tarp motyvuojančių veiksnių nurodėte atmosferą mokyklose. Ar ji tikrai keičiasi į gera? Ar pavyksta atkurti pagarbą mokytojui? Ar nėra veikiau taip, kaip Williamo Goldingo kūrinyje "Musių valdovas", kur aprašomas sužvėrėjusių ir netramdomų paauglių siautėjimas negyvenamoje saloje?
- Teigiamų pokyčių pamatus dedame porą pastarųjų metų. Šiandien patyčių lygis Lietuvos mokyklose yra vienas didžiausių - tai liudija tarptautiniai tyrimai. Neišradinėjame dviračio ir, remdamiesi geriausiomis pasaulio praktikomis, diegiame patyčių prevencijos programas. Tai ne šiaip seminariukai prie kavos, kaip derėtų elgtis, o sisteminių modelių diegimas. Stengiamės parengti atsakingus žmones tinkamai reaguoti į įvairias emocines įtampas ir su jomis susijusias sudėtingas situacijas. Turime psichologinės pagalbos tarnybų, bet reikia rengti ir mokytojus.
- Teko kalbėtis su mokyklų psichologais apie smurto prevencijos programas. Jie sako, kad tos programos neveikia, nes dauguma problemų kyla šeimose. Tad ko tikėtis iš minėtos patyčių prevencijos?
- Nėra vienos stebuklingos prevencijos programos, kuri išgydytų visas problemas. Tačiau atmosferos mokyklose keitimo atžvilgiu naujos programos turėtų būti veiksmingos - jos jau patikrintos ne vienoje šalyje. Daug lemia ir nuoširdus noras diegti mokyklose tokias programas. Gerai, kai į jas įtraukiami ir vaikai, ir tėvai, o mokytojai nežiūri į tas programas kaip į primestą papildomą darbą. Tai padeda atsirasti partneriškiems santykiams tarp mokytojų ir vaikų.
Vladimiras LAUČIUS
