Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministro vadovaujama valstybinė komisija (sudaryta rugpjūčio 24 d.) pateikė savo išvadas Ministrui pirmininkui dėl pasiūlymų, kaip atsižvelgti į naująsias Lietuvos istorijos instituto išvadas dėl žydų kapinių Šnipiškėse „ribų lokalizacijos“, taip pat dėl „vykdomų statybų tęstinumo“. Trumpai sakant, p.G.Kirkilui valstybinė komisija pasiūlė sustabdyti „Karaliaus Mindaugo apartamentų“ statybas Neries dešiniame krante, greta Mindaugo tilto.
Iki šių metų pabaigos komisija dar turi pateikti pasiūlymus dėl buvusių žydų kapinių Šnipiškėse įamžinimo ir jos „teritorijos statuso“. Trumpai sakant, įvykiai turi klostytis maždaug taip, kaip dar pernai rugpjūtį pasiūlė pačios Užsienio reikalų ministerijos ekspertai.
Jeigu kas mažai domėjosi viešu skandalu dėl žydų kapinių Šnipiškėse ir natūraliai nusistebėtų, kodėl buvusių kapinių teritorijos ribomis ir jų paminkliniu statusu rūpinasi Užsienio reikalų ministerija, o ne, pavyzdžiui Kultūros ministerija, tai tik reikėtų įsigilinti į Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko prof. Justino Karoso rugpjūčio 31 d. viešą pareiškimą:
„Dabar sukurtas toks kontekstas pasaulio mastu, kad turime daryti tam tikrus žingsnius, nes tiesos klausimas jau nebe aktualus /paryškinta mūsų/. Žydų įtaka gana didelė, oficiali Amerikos pozicija šiuo atveju jau yra Lietuvai labai nepalanki, ir mes turime kaip nors į tai reaguoti. Siūlome stabdyti statybas ir, kaip sutartyje numatyta /paryškinta mūsų/, koreguoti šiek tiek tą techninį projektą“.
Tenka prisipažinti, kad rizikinga komentuoti profesoriaus teiginį apie kažkokią sutartį, numatančią privačių statybų „techninio projekto koregavimą“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė dėl šios problemos tikriausiai nepasirašė ir negalėjo pasirašyti jokių sutarčių su visuomeninėmis delegacijomis, atvykusiomis iš JAV ir Izraelio. Tikriausiai čia turimi omenyje Lietuvos vidiniai susitarimai ar tiksliau, reglamentai, dėl statybų projektų koregavimo, jei statybų metu archeologai atrastų paminklosaugos prasme vertingų radinių.
Tačiau su tokia nuostata griežtai nesutinka „Karaliaus Mindaugo apartamentų“ savininkai. Jų požiūriu, nors statomi apartamentai nelaimingai atsidūrė buvusių žydų kapinių paribyje, kaip nors koreguoti statybų projektą jau seniai per vėlu (statybos eina į pabaigą, jau seniai žemės darbai baigti) ir, jei reikėtų patraukti pastatą dvidešimčia metrų ar jį dalinai nugriauti, neaišku, kas padengtų nuostolius.
Neaišku, kas padengtų nuostolius ir dėl „statybų sustabdymo“. Pagaliau, neaišku, kokiu pagrindu Vyriausybė gali stabdyti privačias statybas, jeigu, kaip matyti iš oficialios ataskaitos, žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir archeologinės statybų priežiūros metu būsimų apartamentų teritorijoje žydų palaidojimų nerasta.
Vyriausybė negali, ar tiksliau, neturėtų peržengti Konstitucijos, kuri gina privačią nuosavybę. Šiaip ar taip, tiesos ar netgi teisės klausimas verslininkams, atrodo, aktualesnis nei profesoriui J.Karosui, kadangi skandalo pasekmes jie patirs savo kailiu.
O teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad atidesnis žvilgsnis į „Kultūros paminkluose“ 2000 m. paskelbtą archeologinių tyrimų ataskaitą pastebėtų, jog būsimų apartamentų teritorijoje nebuvo rasta žydų kapų.
Tiesos ieškojimus apsunkina faktas, kad po sovietiniais laikais vykdytų Sporto rūmų ir kitų statybų (taip pat ir tvirtovės statybų dar caro laikais) po visą buvusių žydų kapinių teritoriją ir galbūt dar plačiau „primaišyta“ visokių kaulų, kurie neabejotinai priklausė kaip tik žydams. Įvairių kaulų, daugiausia vaikų, rasta „primaišytų“ ir dabartinių statybų teritorijoje. Tiesa, šie kaulai rasti galbūt jau ne buvusių kapinių teritorijoje, taigi, nors tai ir būtų žydų palaikai, pagal juos negalima spręsti apie buvusių žydų kapinių ribas.
Kad ir kaip ten būtų, fakto, kad dabartinių statybų teritorijoje nerasta nesuardytų palaidojimų pagal žydų tradicijas, taip pat neužtenka, norint įrodyti, kad statybos nepateko į buvusių žydų kapinių teritoriją. Tuo labiau, kad nebuvo ištirta visa teritorija, o atlikti tik žvalgomieji tyrimai bei archeologinė statybų priežiūra ... bet apie tai vėliau, kaip ir apie tai, ką archeologai rado, o ne apie tai, ko jie nerado.
Galima būtų tik užjausti Lietuvos Ministrą pirmininką, kuriam kaip Perkūnas iš giedro dangaus nusileido ši buvusių žydų kapinių Šnipiškėse problema. Ir reikėtų pritarti prof.J.Karosui, kai jis rūpinasi Lietuvos įvaizdžiu, taigi, valstybės interesais.
Žydų kapinių apsaugos Europoje komitetas Briuselyje ir kitur organizuoja rabinų manifestacijas, platina viešus pareiškimus, kuriuose kaltina Lietuvos Vyriausybę, kad ji prastu stiliumi ar net kvailai atsiprašinėja („feeble excuses“), jog negali iš karto sustabdyti statybų, kurios beveik neabejotinai („almost certainly“) patenka į buvusių žydų kapinių teritoriją.
Turbūt pikčiausia, kad netgi po to, kai Vyriausybė paaiškino, jog statybas ji gali sustabdyti tik per teismą, žydų komitetas apšaukė Lietuvos Vyriausybę, kad ji slepia savo tikruosius ketinimus ir veikia pagal senųjų Rytų Europos diktatūrų stilių. Mat, Vyriausybė nesiėmė jokių žingsnių dėl „geofizinių tyrimų“ ir „požeminio skanavimo“ apie kuriuos „buvo sutarta Ekspertų Grupėje“, kai komiteto atstovai buvo Lietuvoje.
Galų gale, ką gi pakeis statybų sustabdymas ir nauji tyrimai, kai viskas jau iškasta ir užstatyta? Kas pasikeis, jeigu dalis naujo pastato bus nugriauta? Atsakymas toks: tiesiog jis nestovės ant buvusių kapinių. Žinoma, jeigu ten jos buvo.
Vardan šventos ramybės, geriau jau tegu jos ten būna. Jeigu ir yra kokie neaiškumai, tai žydų protestus galima suprasti: tai bus kaip tam tikra kompensacija už sovietiniais laikais ir dar anksčiau išniekintas senąsias žydų kapines.
Tiesa, kapinių vietoje stovi jų atminimą įamžinantis paminklas, bet jei reikia, galima ir dar labiau įamžinti, galima aptverti tvora ir panašiai, o kur iš tikrųjų buvo kapinių riba galima ir susiderėti.
Toks ir yra Užsienio reikalų ministerijos planas. Įdomu, kad „Lietuvos pusei“, derantis su „žydų bendruomene“, siūloma atstovauti jau minėtai valstybinei komisijai. Išeitų, kad Užsienio reikalų ministerija Lietuvos žydų bendruomenei pripažįsta lyg ir kažkokį eksteritorinį statusą. O juk senosiose žydų kapinėse palaidoti Lietuvos žydai. Dar daugiau, jose surasti nesuardyti palaidojimai unikalūs, pagal tradicijas niekur kitus pasaulyje neturi analogų.
Ar iš tikrųjų ši Dievo bausmė mūsų Vyriausybę ištiko dėl ankstesnių laikų nepagarbaus elgesio su žydų palaikais? Ta proga verta paminėti, kad su caro laikais Lietuvos Respublikos dabartinė valdžia niekaip nesusijusi, o už sovietinius laikus gal ir jaučia kažkokią moralinę atsakomybę. Galima atleisti po pasaulį išsisklaidžiusiems žydams, kad jie nejaučia didelio skirtumo, kas, kaip ir kada barbariškai pasielgė. Jie teisūs ir dėl sovietinio valdžios stiliaus dabartinėje Lietuvoje. Tačiau, giliau pažvelgus, šios problemos Lietuvos Vyriausybę ištiko ne dėl žydų kapų niekinimo.
Nors minėtoje tyrimų ataskaitoje pažymima, kad archeologai ieškojo Brauno atlase (XVIa. pabaiga) pažymėto Vilniaus Žvejų priemiesčio ir jo nerado, tačiau sugretinus jos duomenis su naujausiomis Istorijos instituto išvadomis susidaro įspūdis, kad tyrinėtojai labai nenorėjo jo rasti. Galbūt, tiesiog nereikėjo jo rasti, kaip, beje, ir žydų kapų. Istorijos instituto specialistai kaltina tyrinėtojus, kad jie savo darbą atliko aplaidžiai, iš nuotraukų nustatė, kad kaip tik būsimų apartamentų teritorijoje buvo „pražiopsotos“ ir sunaikintos senovinės plytų deginimo krosnies liekanos. Dar daugiau, pasirodo, statybų metu buvo sunaikintas XIV-XV amžiaus kultūrinis sluoksnis, nes jo archeologai nefiksavo.
Galima būtų pritarti Istorijos instituto kritikai, bet tik su viena, labai esmine išlyga. Ši išlyga susijusi su tuo, ką archeologai vis dėlto rado, o ne su tuo, ko jie nerado, ar nefiksavo. O kaip tik būsimų „Karaliaus Mindaugo apartamentų“ teritorijoje jie rado du nesuardytus palaidojimus, beje, pagal laidojimo tradiciją visiškai skirtingus, negu kiti surasti nesuardyti palaidojimai kitose vietose, kurios jau neabejotinai priklausė senųjų žydų kapinių teritorijai. Ataskaitoje fiksuota, kad Lietuvos žydų bendruomenės atstovai dalyvavo apžiūrint atkastus paauglių palaikus ir pripažino, kad jie „ne judėjų“, todėl jie buvo iškelti ir „atiduoti antropologams“. Kitose vietose atrasti kapai, dalyvaujant tam pačiam žydų bendruomenės atstovui, buvo pripažinti „judėjų“ kapais, todėl, prižiūrint šiam atstovui, jie buvo palikti nesuardyti ir pagarbiai vėl užkasti.
Nepaisant visų šių duomenų dėl surastų dviejų kapų dabartinių statybų, kurias norima sustabdyti, teritorijoje, Istorijos instituto specialistai savo išvadose kažkodėl nekritiškai teigia, kad vis dėlto tai buvo „judėjų palaidojimas“ ir savo pateiktuose žemėlapiuose pažymi šią vietą Dovydo žvaigžde.
Galima būtų suprasti, kad Istorijos institutas nepasitiki archeologų atliktu darbu ir žydų bendruomenės atstovo kvalifikacija (ar dėl kitų motyvų), tačiau visiškai nesuprantama, kodėl instituto išvadų autoriai nepateikė jokio savo argumento, kad pagrįstų, kodėl kapą, kuriame laidojimo tradicija yra visiškai skirtinga, jie vis dėlto priskyrė „judėjams“. Juk tai ne aksioma, kad visi palaidojimai, kurie atsitiktinai bus surasti buvusiame Žvejų priemiestyje, gali būti tik „judėjų kapai“. Juo labiau, kad šie du konkretūs palaidojimai, skirtingai negu kiti, datuojami XVI amžiumi, kai žydų kapinių greičiausiai dar nebuvo. Priminsime, kad Vilniaus Žvejų priemiestis tikriausiai buvo sunaikintas, maskoliams pirmą kartą užgrobus ir sudeginus Vilnių 1655 metais.
Kaip tik po šiais dviem kapais buvę kultūriniai sluoksniai „su Mokslinės Archeologinės Komisijos palaiminimu“ ekskavatoriumi buvo iškasti, ir reikia sutikti su instituto vertinimu, kad tai buvo „vandalizmo aktas“. Kadangi Istorijos instituto parengtuose žemėlapiuose yra ir daugiau vietų, kurios kaip tik dabartinių statybų teritorijoje pažymėtos ženkleliais, žyminčiais ankstyvuosius kultūrinius sluoksnius, tad ir visas tokias statybas bei jų archeologinę priežiūrą reikėtų pavadinti vandalizmo aktu. Panašu, kad kaip tik už šias nuodėmes dabar turės nukentėti jau beveik pastatytų „Karaliaus Mindaugo apartamentų“ savininkai. Mat, Vyriausybė kartu kentėti nenori. Reikėtų pridurti, kad prašydami atleidimo jie turėtų melstis greičiausiai ne Jehovai, o lietuviškam Dievui. Žinoma, tik tuo atveju, jeigu sutiksime su žydų aiškinimu, kad jų ir mūsų dievai yra skirtingi.
Negalėdami arba nenorėdami remtis archeologinių tyrimų medžiaga, Istorijos instituto specialistai teigia (ir netgi prideda žemėlapius), kad kartografiniais duomenimis galima pagrįsti, jog „Karaliaus Mindaugo apartamentai“ arba patenka į žydų kapinių teritoriją, arba yra ties jo pakraščiu (tikslesni XX amžiaus pradžios duomenys labiau pagrįstų antrą galimybę). Tik remiantis labai netiksliu ir neaiškiu 1737 metų planu bei užklojus ant jo šiandieninį planą, galima būtų teigti, kad apartamentai papuola ant vieno sklypo, kuris „neabejotinai“ priklausė žydų kapinėms. Mat, anot instituto, senosios žydų kapinės kaip „vientisas masyvas susiformavo tik XVIII a. pabaigoje“, o anksčiau kapinėms priklausė tik paskiri sklypai. Neaišku, kuo remiantis kaip tik šį sklypą buvusiame Žvejų priemiestyje (kurį nuo kitų, kapinėms priskirtų sklypų, tuomet skyrė kelias, kaip matyti iš 1737 metų plano) institutas norėtų priskirti žydų kapinių teritorijai.
Taigi, kategorišką ir nepagrįstą Istorijos instituto vadovybės ir kai kurių jo specialistų veiklą, kiek tai susiję su „žydų kapinių krize“, reikėtų pavadinti pilietiniu vandalizmu. Itin keistą įspūdį palieka faktas, kad šis institutas savo dabartinėmis išvadomis kovoja su archeologais, kurie dirba tame pačiame institute, bet savo tyrimų ataskaitą pateikė anksčiau, dar iki krizės. Neaišku, kokiu pagrindu šį krizė kilo. Jeigu ją sukėlė Istorijos institutas, tai galima padėkoti, kad jis mums atskleidė daug mūsų valstybės problemų, įskaitant ir paties instituto problemas.
O vietoj „Karaliaus Mindaugo apartamentų“ gal iš tikro reikėtų pastatyti dar vieną paminklą, tik jis jau įamžintų ne istorines žydų kapines, o mūsų pačių abejingumą savo kultūrai ir nepagarbą savo valstybei bei jos piliečiams.
Gintaras Songaila yra Lietuvos tautininkų sąjungos (LTS) pirmininkas
