Dažnai mėgstame pakalbėti apie tautos vienybę, su nostalgija prisimename pirmuosius Nepriklausomybės metus, daugiatūkstantinius mitingus ir Baltijos kelią. Vieningu ritmu plakančias širdis, šviesaus rytojaus viltį ir Tautos Dvasios pajautą.
Kur visa tai yra šiandien? Vis dar ateiname į rinkimus, renkame į valdžią politines partijas, politikus, kuriais greitai nusiviliame. Tada vėl ateina nauji gelbėtojai, mes vėl tikimės stebuklo ir vėl nusiviliame...
Kalėdų metas, šventės. Taip norisi, kad pasaulyje būtų mažiau kančios ir Lietuva suklestėtų bei žydėtų Vienybėje. Kažkaip naiviai ir juokingai skamba tokie žodžiai...
Matyt, turime tai, ko nusipelnome. Tautos kolektyvinė sąmonė dar negali iškelti į valdžios olimpą nesavanaudiškų žmonių, kuriems pirmiausia rūpėtų žmonių gerovė. Ar yra šiandien mūsų šalyje tokių žmonių? Tikrai yra. Tik gal jie gyvena savo uždarą gyvenimą ir šioje tuštybės mugėje jaučiasi svetimi ir nereikalingi.
Siekdami mistinės „gerovės ir klestėjimo“ argi suprantame, kas tai iš tikro yra? Vakarietiškos civilizacijos siekis sureikšminti ekonominį augimą bei į antrą planą nustumti dvasinius dalykus turi gilias šaknis ir kyla iš apačios.
Visi norime turėti. Turėti kuo daugiau daiktų, vis gerinti savo medžiagines gyvenimo sąlygas. Ar tai gali atnešti pasitenkinimą bei pilnatvę? Tampame godžia vartotojų visuomene, blaškomės po akropolius, desperatiškai ieškodami šventinių dovanų ir šluojame lentynas, perkame viską, kas neišpirkta per visus metus. Ar to reikia mūsų artimiesiems? Ar nenorime daiktais ir brangiomis dovanomis kompensuoti dėmesio bei bendravimo stoką? Daug laiko praleidžiame dirbdami ir uždirbdami pinigus toms pačioms dovanoms bei siekdami Dolce Vita. Šį laiką vagiame iš savo artimųjų. Gyvename taip, lyg ruoštumėmės gyventi amžinai. Tai lyg narkomanijos forma, lyg miražas. O atsibusti baisu. Pašalinus koncentraciją nuo nesibaigiančių darbų ir išorinės veiklos, daiktų kaupimo – atsiveria dvasinė tuštuma. Tai baugina.
Ko gi norime iš politikų? Jie yra tokie patys žmonės, kaip ir dauguma. Viešai smerkiame, o tyliai širdyje galvojame, kad siekis bet kokia kaina aprūpinti šeimą, anūkus ir proanūkius yra normalus. Argi?
Štai tokia mūsų postmodernistinė vienybė – vartojimo ir kaupimo vienybė. Menki tikslai, geros visos priemonės jiems pasiekti. Dvasinės vertybės, etika bei moralė verkia kažkur sielos užkaboriuose. Jos balsas greitai užpilamas šventiniu šampanu, skęsta triukšmingose draugų kompanijose ir neramiame bendravime.
Tačiau kiek ilgai visuomenė gali egzistuoti be moralinių pavyzdžių? Jei sugebame į valdžią išrinkti tik sau panašius, kaip gali pasireikšti mūsų mahatmos gandžiai ir vaclavai havelai. Geriausiu atveju, tokie idealistai pavadinami keistuoliais. Ir tiek.
Baigiame iššvaistyti iš savo kolektyvinės atminties teisingo elgesio orientyrus, siekių etalonus. Tampame ligoti, sukuriame tokią aplinką, kurioje patys nenorime būti. Todėl bėgame kuo toliau, ieškodami geresnio gyvenimo ir ilgesnio lito ar euro.
Patys iš savęs atėmėme idealus ir nesavanaudiškus siekius. Nebeturime moralinių ir dorovinių orientyrų. Per „teliką“ vien smurtas ir seksas, gatvėse liejasi kraujas, sėdame į automobilius lyg į kovos mašinas ir masiškai žūstame. Su kuo kariaujame?
Kaip pasveikti? Labai daug klausimų, daug mažiau atsakymų.
Bet kuri sistema, kuri yra sukoncentruota tik asmeninių poreikių patenkinimui ir nesugebanti išeiti iš supančios iliuzijos rėmų, turi dvi išeitis – arba pradėti keistis, arba lėtai numirti.
Tai yra mūsų visų individualus pasirinkimas, kurio suma gimdo tautos pasirinkimą. Siekti šio tikslo – susikurti sau bei kaip seka visuomenėje aukštus moralinius ir etinius orientyrus – yra vis didesnės dalies žmonių įsisąmoninta būtinybė. Tai yra individualus pasirinkimas, jis pirmiausia liečia kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Jei to nepriimame asmeniškai, yra beprasmiška kalbėti apie globalius lygmenis – Lietuvos žmones, Europą, pasaulį.
Šis dvasinis nuosmukis yra tiesiogiai susijęs su religijos nuosmukiu. Žmonės augina savojo ego puikybę, atsisakydami pripažinti Kūrėjo egzistavimą. Nebemoka atverti širdį Dieviškumui per maldą. Kaip kitaip, jei ne per širdies atvėrimą išmokti mylėti savo šalį ir pasaulį. Pajusti savo vienybę su kiekviena Gyvenimo dalelyte. Tai labai paprasta Tiesa, tačiau suvokti ją ne tik savo protu, o visa savo esybe – yra nepaprastai sunku. Suvokti tai, jog mes nesame kažkuo atskiru nuo visos Kūrinijos. Kiekvienas esame integrali tautos bei visų žmonių Dvasios dalis. Jei ši dvasinė žmonių vienybė būtų suvokta giluminiu suvokimu tikrai pasikeistų požiūris į save bei supantį pasaulį. Pasaulis taptų šiek tiek geresnis.
Gal būt taip ir atsitiks. Kada nors.
Gintaras Ronkaitis yra Pilietinio ugdymo instituto direktorius
