Ką gi, euroromanai turi įvairias atmainas, vienas jų juodojo humoro romanas gabalėliais, mažne kaip Edgaro Hilzenrato “Maskvos orgazmas”. Ar Kurtas Vonegutas panašiai rašo. Ar tokius fragmentus pamėgę prancūzai, tarkime, neseniai pasirodęs Frederiko Beigbederio kiek isteriškas meilės romanas “Meilė trunka trejus metus”.
Ir t.t. - tai ne naujiena, skaitytojas įsigyvenęs į “reklamos literatūrą” Vakaruose daug geriau supranta, apie ką kalbama, jei ji išdėstyta koncentruotomis frazėmis, trumpais perskyrimais. Kieta reklamine kalba, maždaug stengiantis, kad kiekvienas žodis būtų kalte iškaltas, kaip geros reklamos tekste. T.y. skaitiniai darbininkų klasei, mėginimas, kad plebsas ir nelabai kytri skaitytojai ir skaitytojos, nebepavežantys teksto malonumo, kaip ir paties teksto, skaito literatūrą, pakibusią tarp įprastinio romano šermenų ir komikso prisikėlimo amžinam gyvenimui.
Undinė Radzevičiūtė bene pirmoji “pavarė” tokio euroromano atmainą. Kietas tekstas, teikiantis skaitymo malonumą kietomis frazėmis. Kietas tai kietas, nieko nepasakysi. Yra tų frazių, ypač daug jų ant ketvirtojo viršelio, kur vaizduojama pakvaišusi vakarietė, laisva nuo prietarų ir lietuvybės, bet, kita vertus, jai malonūs rusicizmai ir anglakalbė.
Bet kažką išspaudžia ir lietuviškai, yra neblogų gabalų:“O dėl mėsinės, tai ją uždarys. Senieji namo gyventojai kalba. O ką atidarys, klausiu. Policiją, sako senieji namo gyventojai.Ką tada reikės valgyti?”
Arba:“Perjungiu kanalą. Ten vienas stambus juodaodis, vaidinantis samurajų, pašovė mažą baltaodį. Baltaodis užmušė didelį lokį, o lokiai labai patinka stambiajam juodaodžiui, vaidinančiam samurajų.Baltaodis guli ant žemės, kraujuoja ir sako:Zdies i seičias ni kakaja ni drievniaja kultura.Inogda drievniaja, - atsako juodaodis ir pribaigia baltaodį.”
Nepasakysiu, kad blogai. Yra šmaikštumo, yra dialogai. Yra meilė tokiam Toporovui, kuris numiršta, nes autorė nesugeba jo kažkur įkišti. Yra motina, yra Londonas, žinių tarnyba, kur herojė skaito žinias, o šiaip kalbasi su kaimynais ir žiūri “teliką”. Iš esmės daug. Kultūros perteklius. Tiesa, herojė nekenčia žmonijos, yra mizantropė, bet užsigavusi ant pasaulio nežinia dėl ko. Taip ir neišaiškėja. Kad jis nelenda su gausybės ragais, kad jame egzistuoja darbininkai, purvelis, priekabiautojai, o tikros meilės nėra. Ar tai partrenkianti naujiena, klausimas.
Kaip ir klausimas, kas už viso šito romano slypi, kas už frazių. Kas grindžia charakterį, kas už įmantrių frazių ir kartais neblogo ciniško pokšto? Niekas. Programiškai nieko. Už reklamos teksto paprastai slypi prekė. Už visos šitos knygos tekstų slypi vienas dalykas - irgi prekė. Knyga. Kuri turi būti kiek skandalinga ir kiek euroknyga. Jau gražu žiūrėti - literatūra vakarėja, abiem iš šio žodžio plaukiančiomis prasmėmis.
Esmes krapštant - knygoje jų nėra. Esmių, turiu omenyje. Tekstas dėl teksto, pokštas dėl pokšto, ir reikia pripažinti jog kartais humoras pavykęs. Paviršiaus romanas, tik skaityti lengvas, gana lengvas, turiu omenyje. Nėra ko daug gąsdintis. Tokių bus.
O žvelgiant į lietuvių literatūros panoramą - tai nėra naujas žodis, tai būta, bet lietuvių literatūroje tokio pažaidimo dar nesimatė. Būta ir tebėra Vakarų literatūroje. Modernioje. Kodėl “Strekaza” negali papildyti lietuvių literatūros lauko? Gali. Ir kaip tik šiame laikotarpyje, lietuvių literatūra ima prilygti ir kartais veržtis už verstinės literatūros populiarumo rėmų. U. Radzevičiūtės romanas nepartrenkia, už herojės didelė tuštuma, kurios juodumą užpildo pokštai ir šmaikščios “apdirbtos” frazės. Nei metafizikos, nei aiškesnio siužeto, bet gal tai tiesiog modernios moters pasaulis? Savimonės neturintys personažai irgi turi teisę egzistuoti.
Undinė Radzevičiūtė. Strekaza. Romanas. V.: “Tyto alba”, 2003, 87 [5] p.
