Išdavysčių, žinoma, daug. Tai ne tiek lietuvių būdo bruožas, kiek realus permainingo karo, juolab viduramžių sąlygomis, padarinys. Išdavysčių būna kiekviename kare, perbėgėlių būta ir į lietuvių pusę: Vilniuje jie būdavo priimami labai gerai ir neretai gaudavo pareigybę dvare.
Apie 1289 m. Dusburgietis pamini kraupią Pelužio išdavystę. Jis, “įžeistas savo viešpaties, vieno kunigaikščio, kuris savo karalystėje buvęs nelyginant antras asmuo po Lietuvos karaliaus, atvyko pas Sembos žemės brolius”. Iš Karaliaučiaus komtūro jis išsiprašo būrio “narsių vyrų, labai įgudusių plėšikauti; šie visi drauge su juo ir patraukė su ginklu rankose atkeršyti už patirtas skriaudas. Kai jie priėjo šio kunigaikščio sodybą, užtiko ten sukviestus į vestuves beveik visus Lietuvos karalystės kilminguosius kaimynus; kai šie, iš seno savo įpročio nusigėrę, sugulė pailsėti, užpuolė juos ir nužudė 70 kunigaikščių drauge su namų šeimininku”. Matome, kad čia veikia keršto motyvas - o kerštas įgyvendinamas bet kokia kaina, netgi pasitelkus priešus ir nepaisant pačiai valstybei kylančių pavojų. Asmeniniai interesai, asmeninė nuoskauda, kaip ir Daumanto atveju, iškeliami virš valstybės ar kokio nors gentinio ar teritorinio junginio interesų. Kol valstybė ar esama politinė-dinastinė padėtis konkretų didžiūną patenkina, kol jis turi vietą konkrečioje socialinėje struktūroje bei hierarchijoje, viskas tvarkoje. Kilus asmeniniam nepasitenkinimui, žaidžiama visomis įmanomomis, taip pat ir priešininko kortomis, kaip ir Daumanto, ir Pelužio, ir Butauto atveju. Vytauto - irgi.
1290 m. lietuvis karo vadas Jazbutas su 500 vyrų įsiveržia į Lenkijos teritoriją, laimimas didelis grobis. Tačiau, kaip teigia Dusburgietis, “šis Jazbutas rodėsi einąs su netikėliais, tačiau slapta gerbė brolius”. Jis įspėja juos einąs į žygį, Ordino pajėgos grįžtantiems lietuviams surengia pasalas, lietuviai sumušami. Pasakojimas keistas: Jazbutas čia atlieka ne perbėgėlio, o šnipo ir provokatoriaus vaidmenį. Teutonų žvalgyba? Juolab keista, kad tas pats Jazbutas vėliau 1292 m. jau besąlygiškai kovoja prieš teutonus, jis niekur nepabėgęs ir neperbėgęs. Ir žūva kaudamasis: “kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką Cutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto Jazbutas, suvokdamas, kad artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti, kalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą” (DPK 226). Jazbutas žūva kaudamasis iš paskutinių, su neabejotinu įniršiu. Pavėluota atgaila? Persigalvojo? Jo elgesį paaiškinti galima tik hipotetiškai, bet gal įtikimiausia būtų šantažo ar įkaitų hipotezė. Jazbutas galėjo būti šantažuojamas nelaisvėje laikomas savo artimaisiais - juos atgavęs (ar juolab neatgavęs) jis buvo ypač įniršęs ant savęs ir ant teutonų.
Lietuvos istorijoje daug paslaptingų personažų, bet Jazbutas vienas iš mįslingiausių. Į “paprastų” perbėgėlių ir išdavikų kategoriją jis nepatenka.
1301 m. lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, susidera su kryžiuočiais dėl perėjimo į jų pusę, per sūnų Piną susisiekia su Ragainės komtūru ir nakčia atvykusiems kryžiuočiams atidaro pilies vartus; kryžiuočiai išžudo visą įgulą. Draikas Ragainėje pakrikštijamas su savo šeimyna. Draikos išdavystės motyvas, pasak Dusburgiečio, tai noras atsižadėti stabmeldystės. Jei tai ne finansiniai ar panašūs sumetimai, o tikrai krikščioniška aistra, matome, kad konvertitų gentainiams tokie atsivertimai kainuodavo brangiai. Aukaimio piliai šiuo požiūriu ypač nesisekė: atstatytą pilį 1305 m. išduoda “vienas tenykštis pilėnas, vardu Svirtilas, tikėjimo ir tikinčiųjų draugas” - viskas vyksta pagal pirmosios Draikos išdavystės scenarijų. Apie 1310 m. Pūtvės pilaitę tuo pačiu būdu išduoda kažkoks Spūdas. Taigi maždaug kas penkeri metai viena pilaitė prarandama dėl išdavikų veiksmų. Kokie jų motyvai - neaišku. “Krikšto malonė”, kurios jie, pagal Dusburgietį, trokšta, vargu ar pakankamas pagrindas tokioms kraupioms ir kruvinoms išdavystėms. Matyt, smulkios nuoskaudos, ekonominiai sumetimai, ir žinoma, tam tikra psichologinė nuostata, pavadinkime tai niekšiškumu. Pats perbėgimas nėra pernelyg baisus, bet kai jį lydi gentainių išžudymas, jis jau kelią siaubą. Galima spėti, kad perbėgėlius kryžiuočiai priimdavo būtent po tokių išdavysčių: po tokio atvejo nebuvo galima abejoti, kad tasai išdavikas išduos dar kartą: kelio atgal jam nebelikdavo.
Kartu pastebėtina, kad galiausiai pagal tą patį modelį ima veikti ir lietuviai. Vytautui pirmąsyk atsimetant nuo kryžiuočių, jis, dar kaip jiems ištikimas asmuo, su būriu saviškių įjoja į Jurbarko pilį; atidaręs vartus riteris nužudomas, užmušama daug ordino šaulių, komtūras su dešimčia brolių paimamas į nelaisvę.
Įspūdingas Kęstučio sūnų Butauto ir Karigailos pabėgimas pas kryžiuočius 1365 m.: čia matome grupelę sąmokslininkų, ilgą laiką brandinusių pabėgimo planą, prasiveržimą į Prūsiją per Įsrutį: šios pasienio įgulos viršininkas maloniai sutinka bėglius, duoda palydą iki Marienburgo, kur jie labai pagerbiami ir su didele pompa pakrikštijami. Pabėgimo motyvai tegali būti nuspėjami, bet vienas iš jų galėjo būti labai dažnas aukšto valdovo atžalų nepasitenkinimas savo padėtimi, juolab kad Butautui šiaip jau nesišvietė tapti Lietuvos valdovu, o su kryžiuočių pagalba jis vylėsi išvyti kitus savo brolius ir imti valdyti Lietuvą. Tai tiesiog dinastinės vidinės kovos, kuriose pasitelkiama ir priešininkų pagalba. Ne kitaip elgėsi ir Vytautas. Butautas ir ganėtinai daug precedentų iki Butauto keli dešimtmečiai iki Vytauto pabėgimų tiesiog sumodeliavo panašų elgesį: jei jam būtų pavykę, jis būtų ne išdavikas, o Butautas Didysis (tiesa, neaišku, kaip jam be lenkų paramos būtų pavykę išlikti nepriklausomam nuo Ordino). O tai, kad Butauto pabėgimas jo palydai buvo ne visai prie širdies, liudija tai, kad netrukus po to surengus kryžiuočių karo žygį, kuriame dalyvauja ir Butautas, pabėga keturi “Butauto tarnai”, kurie praneša lietuviams apie kryžiuočių planą. Kokie ten tarnai, sunku pasakyti, bet šiuo atveju deramos ištikimybės savo klano galvai jie neparodo.
