Pralaimi visi vienodai, laimi - skirtingai. Kas yra bendra pralaimėjusiųjų idėjoms? Viena - Televizija yra Galia. Televizija išties galia, kaip ir radijas, - užgožti, perdėm užgožti kandidatų reklamos, kurios buvo taip tiršta, kad pabodo visiems. Pastebėkime - į antrą turą išėjo asmenys, mažiausiai reiškęsi vaizdo klipuose.
Labai retai ekranuose pasirodantis kelių sekundžių Kazimiros Prunskienės “klipas” išvis buvo mėgėjiškas, trumpas ir greičiau atkrečiantis nei užkrečiantis balsuoti už šią kandidatę. O Vilija Blinkevičiūtė mirgėjo ekrane kasdien nuo ryto iki vakaro, taip pat ir “Dviratyje” jos antrininkė piešė labai jau simpatišką ir užkrečiančią balsavimu asmenybę; laisvas bendravimas, pliurpimas liejosi per kraštus. Kandidatė visiems rodėsi, kad ji paprasta mergaitė, rūpinasi senukais ir neįgaliaisiais, didina pensijas, vaikšto po Šeškinės prekyvietes, nesididžiuoja. Na, sava mergaitė.
Petras Auštrevičius tikrai gerame, ledų reklamos stiliaus klipe (čia komplimentas) buvo šlovinamas prieš ir po visų informacinių laidų, ir geriausiu laiku, ir žiūrimiausiais kanalais. Įdirbis labai stiprus, juolab P. Auštrevičius pakankamai fotogeniškas ir tai buvo išnaudota, kaip ir visai protingai sumanyti “kandidato apsilankymų ir susitikimų su valstiečiais ir darbo žmonėmis” fone. Idėja nebuvo prasta. Taigi “geras berniukas”, kaip ir V. Blinkevičiūtė - “gera mergaitė”. Vienas kandidatas iš jų, rinkimų dirigentų nuomone, turėjo išeiti į kitą turą drauge su Valdu Adamkumi. Ir žinoma, garbingai prakišti antrame ture. Nes geri berniukai ir geros mergaitės iki Prezidentūros lygmens netempia. V. Adamkaus akivaizdoje jie būtų pasirodę per žali. Penkių kandidatų masyve - kaip tik užsimetė neigiamieji įvaizdžių bruožai.
Petras Auštrevičius ir Vilija Blinkevičiūtė turėjo parmušti žiūrovą, t.y. rinkėją spalvomis, jaunyste ir viltimi. “Geras berniukas” ir “gera mergaitė” surinko maždaug po vienodai, bet to neužteko, nes kaip dažniausiai rinkimuose būna, ypač lietuviškuose, suveikia X faktorius. Rinkėjas, kuris atkakliai elgiasi Ne Taip.
X faktoriui raktais į įvaizdį pasitarnavo atpažinimas. “Geras berniukas” po teisybei labai negiliai slėpė greitos karjeros biurokratą, kuris (biurokratas) tiesiog lindo per kraštus. Klaidingai buvo nutarta, kad pinigai, investuojami į geros nuotaikos klipus, turi veikti mechaniškai - kalk kalk ir įkalsi. Kuo daugiau klipų, tuo geriau, rinkėjas avigalvis. Lieka technika - už milijoną sukalti jam vinį.
Bet lietuvis yra būtent faktorius X. Ne kokios technologijos, juodos ar baltos, o tėvynainis mūsų mielas.
Įdomu tiesa, kokios technologijos davė tokius nuo realybės nukrypstančius sociologinių apklausų rezultatus, bet tai jau subtilybės. Rezultatas - jei tikėsime, kad sociologai kaip visada teisingi, - dabar jau nebegalima tikėti jokia lietuvių apklausa. Kas kaltas, kad rinkimai praktiškai nepasiduoda apskaičiavimui? Lietuvis rinkėjas ar sociologai?
Bet formulė “milijonas plius TV lygu prezidentui” nesuveikė - t.y. suveikė, bet nepakankamai. Nebuvo nuotykio tose nuoširdumu trykštančiose išpažintyse. Nebuvo intrigos, siužeto, apčiuopiamo pasakojimo (ir galimo jo tęsinio) ir nebuvo romantikos. “Savas berniukas” ir “sava mergaitė” tinka JAV ar Rusijoje; čia, Lietuvoje, dažniau tai lietūs lyja.
Vis dėlto televizinis ir radijo įdirbis P. Auštrevičiaus kampanijoje buvo įgyvendintas maksimaliai; V. Blinkevičiūtės atveju tai irgi tinka. Vienas ryžtingesnis, vyriškesnis, kita moteriškesnė, švelnesnė - daug reklamų ir artumo žmonėms, taigi rinkitės savą pagal lytį ar skonį.
Aibė reklamų lydėjo ir Česlovą Juršėną, kuris tiražavosi ant sienų ir stotelėse. Kaip ir visi kiti, tiražavosi daug. Bėda viena - socdemai pradėjo per anksti, bėda kita - Č. Juršėnas nefotogeniškas. T.y. fotogeniškas, bet ne taip. Jis aiškiai buvo sąmojingiausias, šmaikščiausias rinkimų kampanijoje, pats nuoširdžiausias ir tinkamiausias prezidento postan. Lietuva jį gerai pamatė, įsidėmėjo ir balsavo prieš plikę ir akinius. Daugiau prieš nieką. “Prieš Juršėną” balsuoti tiesiog nebuvo motyvacijos, jis buvo išties skaidrus, o ne įvaizdis, išties atviras, ir išties socdemas su socdemų ir dargi premjero palaiminimu.
Išvados - pirma, Lietuvoje rinkėjai nedrausmingi.
Antra - sociologinės apklausos Lietuvoje neveikia ir antrame ture bus niekinės bei klaidinančios lygiai taip pat. Dėl kokių priežasčių, šiuo atveju nesvarbu. Svarbu faktas.
Trečia - reklaminis “muilas” rinkimuose labai daug reiškia, bet ne viską. Gal po penkerių metų, labiau atbukus sąmonei, jis ir suveiks, ir tada P. Auštrevičių prisiminsime.
Ketvirta - Lietuvos rinkėjai mąsto. Bet kaip - daug kam ir liko paslaptis. Jų mąstymo kategorijos nesutampa su partijų, politikų anei viešųjų ryšių technologijų į rinkėjų smegenis kalamais raštais. Pralaimėjusieji kalė savus raštus, bet nepajėgė ir aiškiai nesistengė atpažinti minčių. Prasilenkta.
