Kultūros savaitraščiuose pokyčiai būna - aršūs ir greiti it žaibas, kartais net komercinėje spaudoje sunku rasti pavyzdį, kokiu pagreičiu kas nors keičiasi. Keičiasi stabiliai, tarp keturių trijų savaitraščių. Kartais išnykstant, kartais pasirodant “Dienovidžiui”, o likę budi ne tokioje jau rimtyje. “Šiaurės Atėnai” turi naują vyr. redaktorių. “Litmenis” - 24 puslapius.
Paskutiniai įvykiai lėmė dar vieną “Dienovidžio” išnykimą. Manykime, kad jis prisikels, ne pirmas kartas, jo išnykimai ir atsiradimai naujomis formomis jau tapo tradicija. Bet iš bendro “Literatūros ir meno” projekto, kuriame buvo įskaičiuotas ir “Dienovidis”, pasitraukus pastarajam, “Literatūros ir meno” išsiplėtimą iki 24 puslapių visa redakcija turi palaikyti iš visų spėkų. Ne taip jau paprasta surinkti 24 puslapius medžiagos kultūriniame fronte tam nesiruošus iš anksto ir nemokant už publikacijas. Bet apimtis išlaikoma, bendrą projektą perimantis “Litmenis” pats to nelaukęs sustorėjo iki 24 kassavaitinių nuosavų puslapių.
“Šiaurės Atėnuose” pasibaigė ilgalaikė Jūratės Visockaitės era, pasižymėjusi fantastiška pusiausvyros nuovoka, be to, vyr. redaktorės skoniu ir drąsa. Išėjo geras savaitinis leidinys ir iš tiesų - tiražu didžiausias, įtaka nesiskundžiantis. Skaito tie, kam reikia. Neseniai patyriau, kad “Šiaurės Atėnus” atidžiai perskaito ir Č. Juršėnas, ir R. Valatka. Kodėl? Kad įdomu? Bet tokių prieštaringų krypčių intelektualinių lyderių skaitymo objektas įdomiai kerta mitą apie tai, kad kultūriniai savaitraščiai neskaitomi ir niekam, be pačių kultūrininkų, neįdomūs. Atvirkščiai, dažnas kultūrininkas jiems nepajėgus ar jų nepasiekia. Skaitytojų ratas yra fundamentalus, “Šiaurės Atėnai” skaitomi ir Japonijoje, ir Australijoje, o dabar jau nebėra prasmės klausti, kur jie skaitomi, nes pagaliau atsirado internetinis variantas. Nors ištikimieji vartotojai, žinoma, pirksis ir prenumeruosis. “Šiaurės Atėnai” sugebėjo išugdyti save kaip morfijaus porciją - juos skaityti pavojinga, nes prie to priprantama. Dabar jų lygis geras, skandalų kaip dera intelektualiam savaitraščiui nebūna, bet intelektualinių provokacijų ir išpuolių daugiau negu bet kuriame Lietuvos leidinyje - tiek politiniame, tiek kultūriniame. “Šiaurės Atėnai” turi elegantiško įžūlumo, o susideda iš labai skirtingų minties masyvų, krypčių. Tai pabaisiškai rimtas elitinis laikraštis, kurį skaityti juokinga, šmaikštu ir lengva. Ir niekur nedingsi - susiformavęs ištikimas daugiau nei trijų tūkstančių skaitytojų ratas yra kažkuria prasme elitinis. Kad ir kurį elitą paimtume, jo lyderiai turi skaityti “Šatėnus”. O kai kada netgi skaito. Skaito ir V. Landsbergis, ir A. Juozaitis, ir A. Terleckas, ir J. Sasnauskas. Pranciškonai, ateistai, lietuvių pagonys ir patys postmoderniausi kritikai, ir postpostkritikai, ir literatūriniai konservatoriai. Geras daiktas ir niekur nedingsi. Juolab “Š.A.” visos liaudies skaitymas nepagrįstas tuo, kad jo pozicija būtų, sakykime, nieko neįžeisti ar “visiems įtikti”. Kultūriniame fronte tai kartais fronduojantis leidinys, kartais spausdina Maksą Kempinskį, bene žiauriausią ir sąmojingiausią lietuvių kritiką po (jaunojo) Sigito Parulskio, kuris šitą reikalą metė prieš gerą penkmetį. Turiu omeny, aštrią baisią kritiką. Tiesa, viena smulkmena - S. Parulskis malė visus, nežiūrėdamas vardų ir rangų, M. Kempinskis mala dažniausi smulkmę ar literatūrinės periferijos produkciją, bet kažkas irgi turi atsijoti pelus nuo grūdų.
Taigi šią “Š.A.” apologiją galima laikyti neetiška reklama, nes šio teksto rašytojas irgi “Š.A.” priregistruotas, bet tarkim, kad tai asmeninė nuomonė. Kuri kartais gali būti ir visai gera. O apie “Šiaurės Atėnus” kalbu dėl to, kad nuo šeštadienio, kovo 8-osios, “Š.A.” pasirašinėja ir pasirašinės naujas vyr. redaktorius - Sigitas Parulskis, dabar ant populiarumo bangos užlipęs ir puikiai žinomas, poetas, pereinantis per eseistiką į romanus ir dar balažin ką didaus parašysiąs. Turime įdomią akimirką, kai iš “Šiaurės Atėnų” pradininkų ir tęsėjų tryliktais leidimo metais redagavimą perima nauja, jauna karta. Niekas J. Visockaitės pagyvenusia nepavadins, o savo jaunatviška dvasia ji apskritai gali užmušti dramblį, tačiau tai kita era, kita skaičiuotė, kiti žaidimai, intelektualiniai; kitas konceptas, labiau linkęs išsaugoti pusiausvyrą, jei viskas daugmaž gerai. Bet objektyviai - pakitimai, ko gero, reikalingi, tik kad kas nors (aš, pavyzdžiui) žinotų, kokie būtent, nes “Š.A.” šiuo metu Lietuvos sąlygomis yra tobuli kas trečiame numeryje, kas antrame nieko sau, o kiekviename vis vien paskaitomi trijose vietose (tai daug).
Vis dėlto dabar pasiektas šios žavios koncepcijos apogėjus, toliau jis gali tęstis, bet įtikėtini pasikartojimai. Geriau būti negali. Tad gali būti tik geriau kitaip, ar kitaip geriau. S. Parulskis tarsi sietųsi (asociatyviai) su interpretacinių laukų praplėtimu, literatūros beigi literatūros kritikos akcentavimu, o ir laisvu ir nepriklausomu mąstymu. Tikėtina, kad “Š.A.” bandymų poligonas plėsis.
Pasikeitimai įvyko dėl labai paprastų priežasčių ir be jokių užkulisinių žaidimų. Paimti “Š.A.” geroje pozicijoje iš gerų rankų - rizika, kuriai apsispręsti reikia didelės narsos. Nes žiūrint į ateitį, tarkime, dvejų metų perspektyvą, tokios formos “Š.A.” po dvejų metų būtų kiek senstelėję. Tebebūtų geri, bet skaitytojams atpažįstami žaidimai būtų pabodę.
O šiam apsisprendimui turėjo įtakos ir, švelniai sakant, specifiškas “Veido” apsiėjimas su nuosavu kultūrininku, jeigu tai ir užkulisiai. “Veidas” rašytojo, matyt, negali pakęsti fiziškai, atmetimo reakcija buvo abipusė.
Reikalauti, kad “kažkas keistųsi” rytoj ar po mėnesio - naivoka, bet sekti procesą, manding, savaime įdomu. Ir beje - nedūzgiant, kai atsiras prabuksavimai, jie bus įdomesni nei laimėjimai. Nes rodys, kurios kryptys sunkiausiai pasiduoda. Kažką vyr. redaktoriaus darbe galima vertinti po metų, bet tie metai bus įdomesni. Sėkmės tad Sigitui Parulskiui.
