Ar teisėtvarka neturi politikuoti, ar politikai privalo laikytis įstatymų? Štai pagrindinis klausimas, dėl kurio ir kyla dabar regimos kolizijos. Prezidentas su premjeru tariasi dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovo nušalinimo ar bent jau reiškia labai griežtą pasipiktinimą.
Motyvas - prieita per arti. Kol buvo liečiami seimūnai, dar kęsta, kol partijų finansavimas, - kentėta. Vis vien bus po senovei, tik subtiliau, - tikriausiai manyta. Be to, keli papildomi milijonai partijoms tikrai netrukdys. Bet dabar artėjama prie Vyriausybės centro ir, kaip galima labai lengvai numanyti, kitas STT siūlas ves ten, kur ir reikia laukti. Premjeras ir prezidentas, žinoma, susirūpina. Valstybe, kurios pamatams ima grėsti Valentinas Junokas. Iš esmės ne jis. Iš tikrųjų visa STT, kuri negali dirbti tuščiais apsisukimais ar nuleidinėti informaciją, neturėdama medžiagos. Pasipiktinimas metodais, kuriais viešinama ar nuleidžiama medžiaga, teisėtas. Tačiau kažkodėl per prezidento apkaltą viskas buvo kitaip.
Kam kyla pavojus? Valstybei? Jeigu valstybė - Lietuvos žmonės, tai valdžios korupcinius pomėgius jie privalo žinoti. Antra vertus, gandai, kalbos ir šnekos seniai pasklidusios ir niekam jokio šoko kokia nors jau eilinė korupcinė naujiena nekelia. Valdymo krizė tęsiasi jau antri metai.
Ir kas atsitiko? Specialiųjų tyrimų tarnybos ar Valstybės saugumo departamento (VSD) veiksmai pakirto valstybės pamatus? Ne.
Lietuva pasirodė galinti atlaikyti ir Prezidentūros, ir Seimo apvalymus. Ekonomika kyla ir, matyt, dar kils. Narystė ES ir NATO pasiekta, na, žinoma, reikia prisikapstyti iki standartų. Taip pat ir iki valdžios visuose lygmenyse perregimumo standartų.
Tad laive, suprantama, panika. Prasideda kažkur giliai giliai užkišto teisingumo ir teisėtumo paieškos. Kažkodėl anksčiau to visai nereikėjo. Valstybės destabilizacija, šiukšlių iš namų nešimas? Kokia destabilizacija, jei Lietuva viešai skelbiama kaip aukšto korupcinio reitingo šalis (kas, kad Nigerija korumpuotesnė, bet čia Europa). O šiandien kalbama apie susitvarkymą, apie korupcijos įveikimą. Kaip mes atrodome pasaulio akyse? Nagi puikiai.
Kitas klausimas, kad korupciniai santykiai yra tokie glaudūs ir jų gijos taip sumazgytos, kad absoliuti didžiuma politikų yra į ką nors įsipainioję - ar per uošves, ar per pusbrolius, ar per rėmėjus, bet yra veikę už įstatymo ribų. Lietuvos politikoje buvo tarsi savaime suprantama, kad interesai turi būti įgyvendinami, nepaisant įstatymų ir etikos, politikai veikiami. Per pinigus, žinoma, geriausia, bet veikia ir pažintys, ir giminystės ryšiai. Neišpinsi.
Pusei Lietuvos gyventojų galima kelti kažkokius kaltinimus. Beje, taip buvo ir sovietmečiu. Todėl politikų pasipiktinimas yra suprantamas - kodėl dėl tokių smulkmenų, kodėl tas ar kitas, jeigu taip daro ir darė beveik visi, kurie Lietuvoje turi kokių finansinių, įtakos ar verslo interesų. Politikų pasipiktinimas kyla dėl to, kad atrinkti šitaip galima gal, sakykime, tūkstantį, o atrenkami penki šeši.
Reikia manyti, kad STT tiria ne vieną bylą ir po metų kitų pamatysime dar įdomybių.
Žinoma, priešlaikiniai viešinimai yra nelabai geras daiktas. Tik Lietuvoje neišviešinus kokios nors aferos, o dirbant tyliai ir rašant ataskaitas, visada gali būti tikras, kad tos ataskaitos guls į gilius stalčius. Tik viešumas gali užtikrinti, kad korupcijos demaskavimų korupcinė sistema nepridengs. Ji juk turi savisaugos instinktą. Žinoma, ir paviešinus ką nors vargiai tikėtini kokie nors rezultatai. Bet nors tylos skraistė praskleidžiama.
Ir dar dėl “atrankos” ir “politizavimo”. Jokios paslapties nėra, manau, slaptosios tarnybos susitarusios. VSD “grynina” Rolando Pakso teritoriją, STT - likusių partijų. Manau, kad tai korektiška, antraip jei viena kuri slaptoji tarnyba šniotų visus ištisai, prieš ją visi ir susivienytų, ir ji būtų išsyk pridengta. O dabar dvi pridengti daug sunkiau.
Paprasčiausias darbo pasidalijimas.
