Vatikanas susierzino dėl "Da Vinčio kodo", – gana bulvarinio romano su tokiems kūriniams būdingomis sąmokslo teorijomis ir topine idėja, kad Bažnyčia nuslėpė faktą, jog Jėzus Kristus buvo vedęs Mariją Magdalietę, – ir išniro su paneigimais. Iš karto galvojau, kad tai nelabai protinga: literatūra yra literatūra – negi kiekvieno romano fikcijas reikia pasmerkti ar demaskuoti?
Bet pusantros minutės pamąstęs supratau, kad žmonės tuo "Da Vinčio kodu" tiki ir išties keliauja po romane aprašytas Romos vietas kaip po piligrimystės zonas, ekskursijos tampa masinės, tiražai daugiamilijoniniai, – ir suvokiau, kad, ko gero, Vatikanui reikėjo išnirti su tam tikra reakcija.
Bet kiek dar bus tokių veikalų, kuriais tikima? Borgeso fikcijomis žvėriškai norisi tikėti, bet ten – žaidžiančios fikcijos. Nesamų romanų recenzijos. Mirusio kino erezijos, grindžiamos švedų profesorių citatomis. Nei vienų, nei kitų nėra ir nebuvo, bet tokių erezijų tarp tūkstančių pasitaikydavo, o savoje šiaurėje švedai irgi gražių dalykų prisigalvodavo ar pamatydavo. Kad ir Emanuelis Swedenborgas – visų postmoderno postplatonikų karalius su kalnakasybos inžinieriaus kepuraite, Nobelio ir Nathano Söderblomo pirmtakas. Anksčiau teiginiai būdavo paremti empirika arba vizijomis. Logika arba intuicija. Juos galėjai tikrinti, atmesti, priimti, nes žmogus buvo pakankamai išsilavinęs. Kritiškas. Pamėgintumėte tokią idėją apie Kristų ir Magdalietę prakišti kokiam viduramžių eretikui – jis būtų ją atmetęs, nes eretikai būdavo labai išsilavinę ir apsišvietę. (Būdavo, nes jų nebėra, jie išmirė kaip rūšis, beliko sektantai, neverti nė jų puspadžio dėl beviltiško išsilavinimo ir kriticizmo stygiaus; erezijos – kritiškos ir savikritiškos, sektos – apsvaigusios nuo šventojo blūdo.)
Swedenborgas arba Williamas Blake’as, jo sekėjas, buvo tokie kieti eretikai kaip ir juos pratęsiantis O. V. Milašius. Eretikui reikia puikaus ar žvėriško įsiskaitymo į šaltinius originalo kalba. Jie ir lieka gana vieniši su labai mažu sekėjų skaičiumi, nes ir sekėjai privalo būti apsiskaitę kaip benediktinai. Išsilavinusių žmonių terpė nyksta. Bendrasis išsilavinimas šiandien tėra fonas, turintis leisti įsiskverbti į TV pasaulį ir gaudytis jame pranešamų sąvokų lauke, jo informacijoje. Lavinimasis pasibaigia ten, kur galima suprasti televizorių. XIX a. Europos gimnazistas dar buvo išsilavinęs tiek, kad galėtų sąmoningai tapti eretiku arba sąmoningai juo netapti; jis žinojo pakankamai daug, kad galėtų šiais laikais būti profesoriumi, ir savo žinija, galbūt ir išmintimi, buvo pakilęs aukščiau už dabartinę specializuotą profesūrą. Fizikos profesorius nesugeba skaityti Cezario, Vergilijaus ar Homero originalų, o tas Vienos ar Berlyno gimnazistas – mokėjo. Pasigrodamas sau Bacho ar Mozarto gabalaičius, galėjo skaityti to paties Swedenborgo originalą – lotyniškai, o ne anglišką ar rusišką vertimą. Nepaisant nieko, tas gimnazistas buvo vargo pelė, protinis nebrendila, palyginti su II a. po Kr. gnostiko ar neoplatoniko mokiniu kur nors Antiochijoje, Aleksandrijoje ar Atėnuose, – tada išsilavinimas buvo beprotiško aukščio. Todėl iš tų laikų link mūsų ir ateina erezijos, – tada jos dar buvo įmanomos, užteko intelekto ir vadams, ir sekėjams. Erezijos, deja, nususo podraug su išsilavinimo nuosmukiu. Estafetė buvo perduota sektoms, kurios viską priima, kaip kad priimamas televizorius – be tikrinimo ir šaltinių kritikos. Be šaltinių kritikos – todėl, kad TV šaltiniai neprieinami, o pati žiniasklaida – jeigu tai ne "The Guardian", "Le Monde" ar "Frankfurter Rundschau" – nemoko mąstyti. Moko džiugiai atrasti skandalą. Džiugiai pritarti ar rūsčiai pasmerkti. Tik ne kritinės distancijos.
Manau, kad Vatikanas į tuos brazdesius dėl "Da Vinčio kodo" lenda dėl vienos priežasties – žmonės yra kvaili. Neišsilavinę ir užguiti. Trokštantys pramogų ir skandalų religijoje ir moksle. Ko norima iš televizoriaus, norima ir iš visos kultūros, istorijos, religijų – pramogų.
Visas šiandieninis pseudoerezijų intelektinis bagažas – tai seksualinis priekabiavimas prie Jėzaus. Daugiau nebeneša ir nepaneša moderni sąmonė arba geriausiu atveju pakelia savo lygį tiek, kad politinio korektiškumo reikalavimą išplečia ir iki evangelijų. O jeigu jose Jėzus seksualiai nepriekabiauja prie Magdalietės ar nešventina moterų į kuniges – tik blogiau evangelijoms, jos bus pataisytos ir pritrauktos iki didžiojo TV žiūrėtojo intelekto bei emocijų lygmens.
"Da Vinčio kodas" – ryškus atvejis. Gal net simbolis. Tiriamoji romanistika, kuri atras ir apaštalų maurų, ir apaštalų transvestitų. Nesu gerai apsiskaitęs – tikriausiai tai jau yra padaryta. Atlikta.
„Šiaurės Atėnai“ (www.culture.lt/satenai/)
