Kada bandai suprasti rinkimus, ima rodytis, kad tai jau matyta ir kad ne pirmąsyk per Lietuvos istoriją balsuota už svetimšalį. Palemonas irgi buvo imigrantas, tiesa, iš pirmosios Romos, o ne trečiąja Roma vadinamos Maskvos imperijos.
Ne pirmas kartas, kai demokratiškai išsirenkamas svetimas karalius, tačiau lenkų-lietuvių valstybėje karaliais svetimšaliai būdavo renkami, idant jais būtų galima lengviau manipuliuoti ir toliau išlaikyti šlėktiškas laisves. Bet šlėktos susimaišė su valstiečiais ar išmirė ir dabar atsimenama tik tai: geras valdovas - tai valdovas iš užsienio.
Čia ir šlėktos, ir baudžiauninkai yra vienos nuomonės.
Pirmas pavyzdys - Valdas Adamkus, kuris pasikviestas ta pačia šlėktiška iniciatyva - kad valdyt valdytų, karūną oriai nešiotų, bet pernelyg netrukdytų ir nesikištų į šlėktiškus reikalus. To paties panoro ir baudžiauninkų sluoksnis - nuosavo caro. Gero, žinoma, trykštančio turtais ir rūpestingo. Ir apginsiančio nuo šlėktų bei dvarponių savivalės. Čia baudžiauninkas mąsto, bet jis mąsto taip, kaip mato, ir niekur nesidėsi.
Rinkimų antipopulistinė retorika sykiais pati sau pakiša koją. Rusas populistas, - šaukiama, - gėda tautai ir pavojai kokie. Aš irgi sakau, gėda tautai, t.y. liaudžiai, bet gėda ir šlėktoms. Kada propagandiškai nuolat kalama, kad Viktoras Uspaskichas - rusas ir kad tai blogai, kaip tik patvirtinama, jog teisingai pasirinkta. Baudžiauninkui ant galvos ir reikia ne lenko ar lietuvio, o rusų caro. Kad tasai sutramdytų šlėktą, o jiems duotų “šnapso”, duonos ir žaidimų, tiesiogiai. Juk, kaip žinoma, carai rūpinasi vargetomis, toks jų darbas. O šlėktos tik engia. Ne juos valstiečiai mato tiesiogiai, mato jų darbus. Paskui propagandoje šaukiama, - ne tik rusas, bet ir populistas; išvertus - liaudininkas, t.y. už liaudį, už paprastus žmones. Ir kada šlėktos erzeliuoja televizoriuje sakydami, kad negalima ruso populisto rinkti, tai vargetų širdyse ta erzelynė atsiliepia maloniu mauduliu - pataikėme. Spirga kaip ant keptuvės. Juk tam vargšų renkamajam, norint jį diskredituoti, lipdomos ruso ir populisto etiketės. O rinkėjams tokio ir reikėjo.
Bet jei V. Uspaskichas būtų lietuvis, jis nebūtų gavęs tiek balsų. Tame ir pokštas. Jeigu jo nevadintų populistu, o sakytų, kad tai rimtas ir atsakingas politikas, patyręs Briuselio koridoriuose, jis irgi nebūtų laimėjęs. Čia tokia logika. Lietuvių populistai ir mažosios partijos, net ir pakankamai protingos bei tautiškos, neišlošė šiame statyme. Kodėl, tarkime, krikdemai, net ir pagaliau socialiai orientuoti, nieko nepešė, Gediminas Vagnorius su visai įdomia kompanija ar tautininkai?
O todėl, kad ir elito, ir nuskurdusiųjų sluoksniai įgyvendino - pagaliau - savo norus ir viltis. Vieni turi importuotą gero dizaino karalių, kurį ir užsienis pažįsta, antri turi carą.
Ir abu sluoksniai savaip teisūs, tačiau taip nebūtų atsitikę be keturiolikos metų makalynės ir tyčiojimosi iš vargingojo sluoksnio. Kažkuriuo metu mes praradome nacionalinę santarvę - o nacionalinė santarvė buvo įsivaizduojama taip - viršūnės valdo ir žino, kas yra gėris ir blogis, apačios tyli. Atrodė, kad jos amžinai tylės.
Pasirodė, kad ne. Nusibodo. Ir dabar tradicinėms partijoms vienas rūpestis - kaip apsiginti nuo tautos.
Bus įdomu pasižiūrėti. Tik kol kas nelabai norima patikėti, kad tauta nebetiki šlėktomis ir šlėktiškais reikalais.
Prasilenkta - nebėra socialinės santarvės, nebus ir nacionalinės. Dabar vienintelis būdas atsipirkti - garsiai atgailauti. Ir mėginti grąžinti santarvę, bet jau kitais, visuomeninės sutarties pagrindais. O tikrosios visuomeninės sutartys atsiranda ne tekste, ne įstatymuose, o sutikime bendrai gyventi, visiems sluoksniams jaučiant abipusę pagarbą. Tačiau politiniame gyvenime, politinėje šnekoje, interneto komentaruose, valstybininko žodžiuose, valstiečių šnekoje prie pilstuko tos pagarbos kitam asmeniui nėra. Juolab nėra pagarbos kitam luomui - klasinė kova vyksta, abiem pusėm spjaudantis ir šiepiant didelius riebius dantis.
Tik santarvės procesas gali išgelbėti, o ne mėginimas įveikti vienam kitą. Elitas neįveiks skurdžių - jie atkeršys balsuodami; skurdžiai niekada ir niekur neįveikė elito. Jis tik pakeisdavo vardą. Belieka viena viltis, kad kas nors kaip nors ims ieškoti kelio į visuomenės santarvę.
Kad ir kaip idiotiškai tai skamba Lietuvoje.
