Pirmas įspūdis skaitant pirmuosius “Dina, Gėdytojos duktė” puslapius - “Haris Poteris mergaitėms”. Iš dalies įspūdis teisingas, nes šia knyga prasideda visa saga, visa Dinos serija, savo vertimų ir pardavimų gausa ir sėkme netolima nuo Hario Poterio. Dar vienas komercinės sėkmės požymis - W. Disney kompanijos užsakymas autorei Lene Kaaberbol sukurti ištisą knygučių mergaitėms seriją.
Na, o ši knygelė parašyta, kai pati Lene Kaaberbol buvo dar paauglė. Įvadas į šlovę ir paprastumas. Nėra joje atotrūkio nuo mergaičių pasaulio, dar ten viskas gana paprasta, dar veikia gėris ir blogis, abu entuziastingai. Slibinų tiršta, sunku apsisukti, bet slibinai mergaitėms gerai. Bent jau taip sakoma.
Dina atranda savo bundančius, sakytume, kerėtojos požymius. Kiekviena mergaitė (kaip ir berniukas) įtaria, kad ji nepaprasta. Mergaitės nepaprastumas telkiasi į grožį, puošnumą arba galias. Tai nuo seno. Dina yra Beržynėlio kaimo Gėdytojos duktė, viena iš kelių vaikų. Neturinti tėvo, nes Gėdytojos neteka. Jų profesija tokia. Jos atspėja žmonių mintis, ketinimus, norėdamos ir gebėdamos gali sutramdyti savo nepaprastu žvilgsniu priešus. Ir karalystės priešus, tik slibinai pernelyg primityvai, kad pasiduotų tokiems mėgėjiškiems fokusams. Jiems dėl nieko negėda. O Dinos ir jos motinos raganystė tokia ir yra - žadinti žmonių gėdą dėl savo veiksmų, sakytume, sąžinę, bet tas sąžinės žadinimas veikia kaip ekstrasensorinė bomba ar burtažodžiai.
Kuo Dina skiriasi nuo Hario Poterio, kuris, suprantama, skirtas ir berniukams, ir mergaitėms, ir suaugusiems? Lyg ir yra kerų, magijos, princų, tvirtovių, kalėjimų, šmeižtų, Viduramžių stiliaus feodalinis miestas su amatininkais ir jų vaikais. Yra ir kaimo. Atpažinti save gali kiekviena - ir miestietė, ir kaimietė, ir darnios šeimos dukra, ir išsiskyrusios. Štai čia jėga ir nukreipta - mergaitės vadavimasis iš kompleksų, kurių geriau nebūtų atsiradę, bet Skandinavijoje šeima dažnai trumpalaikė. Knygelėje mergaitės mokosi startuoti iš šios pozicijos ir remtis savo nuostabumu, ryžtu, - tik iš pradžių reikia atpažinti savyje tą ryžtingą feminą. Tuoj išeisiančią kovoti į pasaulį dėl savo teisių. Na ir kodėl ne?
Nuo Poterio, kuris šmėžuoja knygos pradžioje kaip lyginimo standartas, knygą skaitant, vis dėlto atsipalaiduojama. Nėra čia “poteriškos” magijos, skraidymų, burtų, pačių kerų ne tiek jau daug. Nepaprastumas yra duotas kaip atsakomybė, įgimtos galios naudojamos standartiniams pasakos klausimams spręsti. Uzurpatorius soste, neteisingas apkaltinimas, princas įkalintas, o jo suvestinis brolis Drakanas įsteigia naują Slibino dinastiją, kurios parama - blogučius renkantis Slibino ordinas, kiek primenantis fašistines struktūras. Dina, jos motina, princas Nikodemas, nauji Dinos draugai mieste, - beje, iš plebso, - skinasi kelią per priešo užimtą miestą, persekiojami ir gelbėjami dailių našlių ir alchemikų. Visai gražu. Ten, kur “Poteryje” smogiama į natūralią žmogaus puikybę ir magijos citatas, “Dinoje” nepaprastos galios tarnauja žmonėms, gėris palenktas nelūžta, o raganiški ar veikiau aiškiaregiški Dinos sugebėjimai praverčia kaunantis su bukais, bet stipriais klastingojo uzurpatoriaus tarnais.
Už Harį Poterį knygelė sveikesnė. Štai tokia išvada. Mergaitės čia gauna lengvą “fentezi”. Tik absoliučiai be jokių garo mašinų. Gauna pasaką, kurių herojėmis pačios gali save vaizduotis. Magija nekenksminga, aiškiaregystė naudojama socialiai teisingiems tikslams, na, o asocialūs uzurpatoriai geria slibino kraujo antpilėlius ir apskritai yra piktybiški, bet taip ir turi būti. Knyga nesudėtinga, siužetas specialiai paimtas iš pasakų pasaulio. Siužetas čia atstoja juodosios magijos vingius, o aiškiaregystė ir žiūrėjimas į sielų vidų negali kelti atmetimo jausmo, - tai ne populiari ekstrasensorika ar šiandieninės politinės aiškiaregės, tai natūralu, tai sielų galios, kurios moterims pažįstamos iš prigimties, ir tas natūralumas tikrai leidžia mergaitėms skaitytis “Diną” be žalos aplinkinių sveikatai.
Lene Kaaberbol. Dina, Gėdytojos duktė. Iš danų kalbos vertė Zita Marienė. V.: “Alma littera”, 2003, 199 p.
