Lietuva – mobiliųjų telefonų pasaulio čempionė. Ši prieš keletą savaičių paskelbta žinia didesnio atgarsio pas mus nesulaukė. Tai, kad Lietuvoje 100 gyventojų tenka 138 mobiliųjų telefonų vartotojai, nerimą sukėlė, regis, vieninteliam Arvydui Šliogeriui.
Profesorius žiniasklaidai pareiškė, jog tokie skaičiai tik rodo, kad pas mus vergo sindromas yra stipriausias pasaulyje. Lietuvoje tik deklaruojama, kad žmogus nori būti laisvas, bet iš tiesų jis nori būti pririštas prie grandinės. Telefonas ir yra ta grandinė, kuri pririša prie anoniminės visumos.
Neverta ginčytis dėl mobiliojo ryšio įtakos šiandienos pasauliui, norėtųsi tik suabejoti, kiek tikras tas mūsų pirmavimas. Ir čia pateikčiau tokį pavyzdį. Pabandykite nutraukti sutartį su mobiliųjų telefonų bendrove ir jums iš karto pasiūlys kompromisą – telefono numerį perves į vadinamąją „kortelių“ kategoriją. Nieko mokėti nereikės, telefonu galėsite nesinaudoti, tačiau liksite abonentų sąraše. Sunku pasakyti, kiek tokių „popierinių“ abonentų esama mobiliųjų telefonų rinkoje. Gal Lietuvos pirmavimas neturėtų filosofams atrodyti toks baisus, nes nėra realus. Ta pati statistika teigia, kad kas penktas suaugęs Lietuvos gyventojas niekada nėra turėję mobiliojo telefono. Ir nežinia, ar tai nenoras užsidėti vadinamąsias grandines, ar ekonominė negalė.
Statistinius duomenis nelengva analizuoti, tačiau paprasta naudoti reklamai. Nuo sovietmečio tai tokia įprasta praktika. Anuomet daugelyje sričių esą buvome paviję ir aplenkę kapitalistinius Vakarus, tik pamiršdavome vieną esminį skirtumą – Vakarai manė, kad valstybė yra tiek turtinga, kiek turtingi jos piliečiai, o Rytuose dar ir šiandien manoma, kad turtingoje valstybėje gali gyventi skurdžiai...
Nežinau, ar šiandienos Lietuvos valstybininkams svarbiau turtinga valstybė, ar turtingi jos piliečiai. Neabejoju, kad aiškus atsakymas į šį klausimą būtų rodiklis, liudijantis, kiek toli esame pažengę kelyje iš Rytų į Vakarus...
Paskutines kelias savaites mūsų žiniasklaida mirga nuo valstybės institucijų užsakytos reklamos, skelbiančia, kaip nuo liepos 1-osios sumažėjus mokesčiams didės pajamos. Mokesčių mažinimui pritarčiau, tačiau tokiai reklamai už mūsų, mokesčių mokėtojų pinigus, – ne. Tokia reklama tik kelia įtarimą – jeigu apie pajamų didėjimą sužinau ne iš piniginės storio, bet tik iš viešų pranešimų – čia kažkas ne taip. Ir didėja nerimas: ar kylančios energetikos kainos nepavers niekais visos mokesčių mažinimo šventės?
Be to, mokesčių reformos reklama pažeidžia vieną esminių skaidrumo principų. Gyventojams nesuteikiamas joks aiškesnis atskaitos taškas – kokie mokesčiai yra dideli, o kokie maži. Naujasis mokesčių tarifas – 27 procentai – daug ar mažai? Norintys didinti valstybės vaidmenį perskirstant pinigus primintų skandinavų pavyzdžius, liberalesni ekonomistai nurodytų Vidurio ir Rytų Europos šalis. Naujoji Čekijos vyriausybė užsimojo visus mokesčius sumažinti iki 15-19 procentų. Sunku bus su tokiais užmojais varžytis.
Gal nesuradus aiškesnio atskaitos taško taip sunku aklavietėn patekusiems mūsų politikams išsiaiškint, ko šiandien Lietuvai labiau reikia – stabilumo ar proveržio. Sumaniai manipuliuojant statistika galima pagrįsti kokią tik nori nuostatą ir bandyti įtikinti visuomenę, kad visą Brazausko erą trypčiojome vietoje arba atvirkščiai – septynmyliais žingsniais žengėme pirmyn.
Naująją Lietuvos Vyriausybę tuojau užgrius neatidėliotinų rūpesčių našta. Kaip pažaboti korupciją, mažinti socialinę atskirtį, grąžinti užsienio investicijas ir į Vakarus, o ne į Rytus plūstančius tautiečius. Statistiniais duomenimis apie apverktiną sveikatos apsaugos būklę abejoti neverta, pakanka užsukti į bet kurią polikliniką ar ligoninę. Sutelkti visuomenės jėgas kuo toliau, tuo darosi sunkiau. Ar nevertėtų būsimiesiems valdžios vyrams ir moterims pamėginti sužinoti, kas iš tikrųjų verčia dešimtis tūkstančių tautiečių krautis lagaminus ir laidoti viltis laimę rasti tėvynėje?
Gintaras Aleknonis yra Mykolo Romerio universiteto docentas.
