Kas šiandien valdo Lietuvą? Atsakymo į šį klausimą neieškokime Konstitucijoje ar įstatymuose. Ne apie prezidentą, Seimą ar Vyriausybę norėčiau šį kartą kalbėti.
Pasirodo, už uždarų durų susirenka valdančiosios koalicijos politinė taryba ir nusprendžia, kaip turi balsuoti Seimas, ką darys Vyriausybė...
Sakysite – tirštinu spalvas, sureikšminu neoficialų valdančiosios koalicijos bendravimą. Juk gali garbingi politikai susitikti ir draugiškoje aplinkoje, pasitarti netrukdomi visokių opozicijos išsišokėlių, ramiai suderinti savo pozicijas, aptarti vieningus veiksmus. Kas čia blogo?
Bet pagalvokime, ar tokiu būdu mūsų gležna demokratija, kurios jaunatvę ir nepatyrimą kiekviena proga vis stengiamės pabrėžti, neverčiama aukštyn kojom?
Kiekviena net ir koalicijoje esanti partija turėtų turėti savo poziciją, o partijų vadovai tas pozicijas derintų, ieškotų bendrų įmanomų sprendimų. Toks darbas koalicijoje nėra lengvas. Sąjungininkų interesai kartais būna labai painūs. Bet politika nėra lengvų kelių ieškojimas.
O dabar kaip? Partijų vadams paprasčiau susirinkti, susiderėti ir tada pasakyti, ką turi galvoti jų bendrapartiečiai. Taip Seimas, kurį dar retkarčiais iš inercijos kas nors ir pavadina tautos atstovybe, verčiamas plepykla arba paprasčiausia balsavimo mašina.
Ar nesusikuria tokia padėtis, kai svarbiausius, esminius valstybės gyvenimo klausimus lemia žmonės, neturintys jokių įgaliojimų – partijos funkcionieriai? Kas laiduos, kad taryboje nekalbama apie slaptus valstybės reikalus ir tose diskusijose nedalyvauja partijos sekretoriai (atsiprašau, šiandien jie vadinami pirmininkais ar pavaduotojais).
Pravartu prisiminti, kas posėdžiauja toje politinėje taryboje.
Didžiausią svorį čia turi iš ministrų ir Seimo narių atsistatydinęs politikas, kuriam kai kas būtų linkęs pasiūlyti pratęsti studijas kokioje nors aukštojoje mokykloje. Tuomet jo diplomas niekam abejonių nekeltų. Nors vargu ar ponui Viktorui Uspaskichui dar reikia diplomo. Lietuvoje jo pastangomis sukurta tokia ydinga valdymo sistema, kad abejonių jo sugebėjimais nekyla.
Antruoju smuiku politinėje taryboje griežia asmuo, kuris dažnai vadinamas stabilumo garantu. Demokratinė darbo partija, o dabar socialdemokratai daugiau nei dešimtmetį sėkmingai įtikinėja, kad tai populiariausias politikas. Prieš metus sudarinėjant koalicinę Vyriausybę iš kažkur buvo ištraukti duomenys, esą tik poną Algirdą Brazauską tauta norėtų matyti Vyriausybės vadovu. Praėjusią savaitę vienas Lietuvos dienraštis įrodė, kad net iš garbinga laikomos sociologinių tyrimų bendrovės gana nebrangiai galima nusipirkti pageidaujamus duomenis. O Brazauskas jau daugiau nei dešimtmetį savo populiarumą grindžia sociologiniais tyrimais. Paskutinį kartą rinkimuose jis kandidatavo berods 1993 metais. Į prezidentus.
Trečiasis koalicijos asmuo net neišdrįso vienas su savo partija eiti į rinkimus. Ir tai tik liudija pono Artūro Paulausko politinį įžvalgumą, nes socialliberalai būtų pralaimėjęs taip pat, kaip ir Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau ir būdamas rinkimų koalicijoje su socialdemokratais Seimo pirmininkas neišvengė pralaimėjimo kartėlio – vienmandatėje apygardoje jam nepavyko įtikinti rinkėjų.
Ketvirtasis tarybos narys – garbiąja Rusijos kunigaikštiene tapusi valstietė Kazimira Prunskienė, kone į kiekvienus rinkimus einanti su sava, bet vis kitaip besivadinančia partija.
Galime šaipytis iš šios politinės tarybos, lyginti ją su Tarybų Sąjungą valdžiusiu politbiuru. Bet nepamirškime, kad šaipomės iš savęs, kad leidžiame šaipytis iš Lietuvos.
Koalicijos politinė taryba ypač naudinga Darbo partijai. Pasinaudojant šia taryba darbiečiams kol kas sekasi spręsti sudėtingiausią pokomunistinių vyriausybių problemą - kaip būti valdžioje ir nesusikompromituoti. Seime darbiečiai yra valdžioje, o štai politinėje taryboje – mažuma. Taip jie sau sukuria ypatingą padėtį, kurią galėtume pavadinti valdančiąja opozicija. Darbiečiai sėkmingai naudojasi valdžia ir kartu raško šiaip jau opozicijai natūraliai priklausančius rinkėjų nepasitenkinimo vaisius.
Politbiuro, atsiprašau, koalicijos politinės tarybos valdžia Lietuvoje dar tik skleidžia pirmuosius savo žiedus. Ir būtų labai svarbu, kad suprastume, ar iš tikrųjų darnus koalicijos darbas garantuoja šalies politinį pastovumą. Lietuvoje jau išgyvenome metą, kuris iš tribūnų vadintas branda, o vėliau, iš istorinės perspektyvos – stagnacija. Tik tuomet generalinis sekretorius buvo jaunesnis.
www.lrt.lt
