Lapkričio pabaigoje Slovakijos Trenčino apskrities savivaldybės gavo netikėtą instrukciją. Vyriausioji higienos specialistė nurodė rengtis paukščių gripo epidemijai ir kiekviename miestelyje numatyti masinių kapų vietas.
Paskaičiuota, kad nuo ligos gali mirti kone pusę gyventojų, nurodyta, kad vienoje duobėje reiks laidoti iš karto po šimtą aukų. Savivaldybės kapinėms pradėjo ieškoti neįtikėtinai didelių plotų, o žmonės beveik puolė į paniką. Ne vienas Trenčino gyventojas jau įsivaizdavo, kaip į naująsias kapines masiškai vežami paukščių gripo aukomis tapę artimieji... Uoliajai higienos specialistei teko atsistatydinti, o Slovakijos prokuratūra pareigūnei iškėlė bylą – gydytoja buvo apkaltinta sukėlusi paniką ir sąmoningai platinusi melagingas žinias.
Pagalvoji, o kas būtų, jeigu įstatymus, baudžiančius už sąmoningai melagingų žinių platinimą ir panikos kėlimą, imtume taikyti ir politikams. Pavyzdžių toli nereiktų ieškoti. Bandymai įtikinti visuomenę, kad Algirdas Brazauskas yra nepakeičiamas premjeras ir jo atsistatydinimas vestų į prapultį, aiškinimai esą valdančiosios koalicijos žlugimas valstybei būtų didžiausia nelaimė, Vilniaus mero tikinimai, kad sostinę bjaurojantys menkaverčiai vertikalūs akcentai tapo tikra miesto puošmena... Tai tik keli pavyzdžiai, liudijantys, kad saldų valdžios skonį pajutusieji pasirengę daryti bet ką, kad tik ta valdžia jiems neišsprūstų iš rankų.
Tikėtis, kad teismai pradėtų nagrinėti politikų sąmoningo apsimelavimo bylas, neverta. Visų pirma, tokių procesų praktika būtų naudinga chuliganams, vagims, plėšikams, sukčiams ir į juos panašiems. Juk teismai būtų užversti politikų bylomis, o paskui ir apeliacijomis, tad normalūs nusikaltėliai į teismus sunkiai beprasibrautų.
O jeigu kalbėtume rimtai, tai vienas pamatinių demokratijos principų - žodžio laisvė – suteikia teisę kalbėti ir dažniausiai atleidžia politikus nuo atsakomybės už savo žodžius. Besiklausančiojo pareiga, o gal veikiau visuomenės interesas, yra pačiam suprasti, kur politiko kalboje slypi tiesa, kur kalbama apie rimtus visuomenės pertvarkymo užmojus, o kur tik pažadai, kuriais siekiama suvilioti rinkėjus. Politikų kalbų klausymasis tampa sudėtingu piliečių sąmoningumo išbandymu.
Gaila, kad visuomenei turinti padėti iššifruoti politikų kalbas žiniasklaida toli gražu ne visada šią savo priedermę vykdo. Žinoma, galima tik pasidžiaugti, kai spauda iškelia netikrų diplomų, draugysčių, abonentų ir panašias istorijas. Tačiau svarbiausia ne atskirų istorijų išpūtimas, bet bendros nuotaikos, bendrų visuomenės nuostatų kūrimas.
Tik išsivadavusi iš žiniasklaidos, kur bet kas gali nusipirkti skelbimą apie gerus savo pirmųjų kadencijos metų darbus, kur didieji pirmųjų puslapių herojai yra vagys ir prostitutės, o autoritetus turi tik nusikaltėlių pasaulis, visuomenė gali tikėtis įgyti jėgų pati įvertinti vilingas politikų kalbas.
O kol kas mes žinome, kad už melagingų žinių platinimą gali būti baudžiama (arba ne) ir Lietuvoje. Pamenate, kaip vienos komercinės televizijos juokdariui teko sumokėti baudą, kai jis vestuvių pokylyje pajuokavo, tačiau atvykusi policija pokšto apie esą paslėptą bombą taip ir nesuprato. O štai jaunas socialdemokratų politikas, melagingai prakalbęs apie į Londoną skridusiame lėktuve esą buvusią bombą, teisme buvo išteisintas.
Matyt, politikams esame atlaidesni negu juokdariams.
Gintaras Aleknonis yra Mykolo Romerio universiteto docentas.
www.lrt.lt
