Pagaliau Lietuvoje turime šešėlinę vyriausybę. Atrodytų, pirmą kartą per šešiolika nepriklausomybės metų įgyjame instrumentą, kuriuo seniai veiksmingai naudojasi dauguma demokratijų. Tik mūsų opozicija daugiau nei pusantro dešimtmečio snaudė.
Tačiau didesnio džiaugsmo šešėlinis ministrų kabinetas nekelia. Svarbiausia priežastis – valdančioji dauguma dar kartą pasinaudojo opozicijos trypčiojimu vietoje ir pati sudarė šešėlinę vyriausybę, kuriai pirmininkauja pats premjeras ir kurioje posėdžiauja dauguma ministrų. Šešėliniu kabinetu vadinu tą premjero vadovaujamą aštuonių ministrų susibūrimą, kuris šešėlyje skirstys Europos Sąjungos pinigus.
Šios naujos, net prezidentą papiktinusios institucijos sukūrimas išryškina vieną didžiausių šiandienos Lietuvos valdžios negalių. Esminius šalies gyvenimo klausimus atsakingos valstybės institucijos perduoda spręsti teisiškai nereglamentuotoms ir niekam neatsakingoms bičiulių grupelėms.
Kam reikalinga politbiuru pravardžiuojama koalicijos taryba arba naujoji šešėlinė vyriausybė? Jeigu tokios institucijos sukurtos, vadinasi, jos kažkam naudingos.
Sukuriant sudėtingą atsakomybės perdavimo sistemą, galima paklaidinti ką tik nori. Jeigu sprendimus priima konkretus asmuo, žinome, kas kaltas. Jeigu posėdžiauja komitetas, atsakomybę galima dalytis. Jeigu tas komitetas klauso kieno nors autoritetingų patarimų, atsakomybės našta dar sumažėja. Ir taip galima eiti iki begalybės arba, tiksliau, iki visiško atsakomybės ištrynimo.
Pripažinkime – sistema veikia neblogai. Kur dabar rasi atsakingus už statybas Neringoje? O kai bus pastatytas sąvartynas Kazokiškėse, taip pat nerasime, kas atsakytų už naują šiukšlių piliakalnį prie Kernavės.
Jeigu kas rimta atsitiktų, Lietuvoje kaltų neatsiras. Premjeras jau sudarinėdamas šią koalicinę Vyriausybę perspėjo, kad už nieką neatsakys. Neteko girdėti, kad savo žodžius jis būtų atšaukęs.
Atsakomybės jausmo atrofiją mėginama gydyti vaistais, kurie tik dar labiau komplikuoja šią ligą. Seimo komisijos ir jų kompromisinės išvados atsakomybės jausmo neįpūs. Atvirkščiai, dauguma parlamentinių komisijų tik varžo teisėsaugos institucijų darbą, leidžia toms institucijoms atsikratyti atsakomybės. O įstatymų leidėjai pradeda nebesuvokti savo kompetencijos ribų. Tačiau komisijos jiems patinka, jos leidžia pasijusti didvyriais ir atveria kelius į viešumą.
Dar viena problema. Visos komisijos eina įvykiams iš paskos ar net nagrinėja vos ne istorija tapusias problemas. O reiktų žvelgti į ateitį, galvoti apie prevenciją ir profilaktiką.
Štai ir dabar anksčiau komisijų sudarinėjimą pagrįstai kritikavęs prezidentas pareikalavo kurti naują komisiją, kuri tirtų dviejų jau spėjusių atsistatydinti valdininkų kombinacijas. Nedaug valstybei bus naudos, jeigu po pusmečio išgirsime, kad įstatymai nebuvo pažeisti, tačiau dorai nusižengta. Gerokai perspektyviau būtų ištirti Turniškių privatinimo modelį apskritai ir prognozuoti, kaip ir kur jis galėtų būti taikomas ateityje, kaip tokiems piktnaudžiavimams užkirsti kelią.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. „Mažeikių naftos“ perpardavinėjimo operacija iš esmės nedaug tesiskiria nuo spekuliacijos Turniškių kotedžais. Imama paskola, o paskui įgytas turtas pardavinėjamas ne bet kam, o išrinktiesiems, patikimiesiems.
Valstybė neturėtų pasiduoti pagundai uždirbti spekuliuodama turtu. Vyriausybei privalu siekti, kad jos veikla būtų skaidri. Užsiimant tokiomis operacijomis kaip „Mažeikių naftos“ pirkimas ir perpardavimas reikalauti skaidrumo yra naivu. Natūralu, kad atsiranda komercinės paslaptys. Pavyzdžiui, kas ir už kiek paskolins tuos tris milijardus?
Valstybės geras vardas už dar tik planuojamą uždirbti milijardą neparduodamas.
Žvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius, galėtų kilti įtarimas, kad milijonus skaičiuojančia Turniškių kotedžų istorija tik bandoma pridengti milijardinę „Mažeikių naftos“ operaciją. Sakysite juokinga – musė užstoja dramblį. Bet šiandienos manipuliacijos komunikacijos sistema leidžia tą padaryti.
Gintaras Aleknonis yra Mykolo Romerio universiteto docentas.
www.lrt.lt
