Ar teko girdėti apie garsų lietuvį dainininką Preslauską? Ko gero žinote tą istoriją, kaip išgarsėjęs jis pasivadino Elviu Presliu...
Šiandien lietuviška Preslio kilmės istorija kelia tik šypseną. Tačiau linksmai nusišypsoję mes vėl ir vėl prisimename legendas apie romėniškąją lietuvių kilmę, o pasaulio politikos, meno ar verslo olimpe staiga sužibėjus naujai žvaigždei tuoj skubame ieškoti ir jos lietuviškų šaknų.
Sakote, nedera dėl tokių smulkmenų kvaršinti galvos. Tai tik žaidimai, į kuriuos neverta rimtai žiūrėti. Tačiau kaip dažnai sugebame iš niekingai juokingos istorijos padaryti rimtą, o rimtus ar net tragiškus įvykius paverčiame juokais.
Štai ir mirus popiežiui Jonui Pauliui antrajam tuoj paskubėta prisiminti jo esą lietuvišką kilmę – motina buvusi iš Lietuvos. Pradėti kaltinti istorikai, esą jie nepakankamai ištyrė šventojo tėvo ryšius su Lietuva, skubėta džiaugtis, kad popiežius populiarino ir Lietuvos vardą.
Iš tikro daug nuveikęs viso pasaulio labui ir tapęs viena ryškiausių dvidešimtojo amžiaus pabaigos asmenybių Jonas Paulius antrasis visa savo veikla teigė visuotinąsias vertybes, tapo žmogiškumo simboliu, įtaigiu krikščioniškųjų vertybių puoselėtoju. Šventojo tėvo veikloje ieškodami vienos ar kitos šalies (net ir jo gimtosios Lenkijos) populiarinimo siekių mes tik nuvertiname Joną Paulių antrąjį, iškreipiame jo veiklos esmę.
Dažnai visuotiniuose reiškiniuose primygtinai ieškodami lietuviškumo gal savo akyse mes ir atrandame kažkokias iliuzines Lietuvą su pasauliu siejančias gijas. Galbūt tokios gijos buvo svarbios anais tarybiniais laikais, kai mums reikėjo kone kasdien įrodinėti tautos gyvybingumą ir savo europietiškas šaknis.
Šiandien tokia primygtina lietuviškųjų šaknų paieška atrodo mažų mažiausiai juokinga. Čia, vengdamas nesusipratimų paraštėje pridursiu – kalbu ne apie rimtus kultūrinių ryšių ir poveikių tyrimus. Tai iš tikro gerbtina tyrinėjimų sritis.
Iš tikro, esama ne vienos pasaulinės garsenybės, kurios lietuviškos šaknys nekelia abejonių. Garsus amerikiečių kino aktorius Čarlzas Bronsonas iš tikro buvo Kazys Bučinskis, o britų teatro žvaigždė Džonas Gilgudas savo prisiminimų knygoje rašo apie ir šiandien prie Nemuno tebestovinčią Gelgaudų pilį.
Tačiau ar taip didžiuodamiesi vienos ar kitos garsenybės lietuviškomis šaknimis mes iš tikro stipriname savo šalies autoritetą? O gal atvirkščiai, tik parodome, kiek talentų savo ar ne savo noru turėjo trauktis iš Lietuvos, taip ir neradę čia tos terpės, kur būtų galėję tapti pasaulinio garso mokslininkais ir menininkais, Nobelio ir kitų garsių premijų laureatais.
Gal tos garsenybių lietuviškos šaknys yra ne mūsų garbė, o gėda? Ir iš šiandien Londono stogus lopančių tautiečių ar jų atžalų gal taip pat išaugs garsenybės. O mes paskui didžiuosimės jais ir nenorėsime prisiminti, kad Lietuvoje toms būsimosioms garsenybėms paprasčiausiai neatsirado vietos.
Beatodairiškas lietuviškųjų šaknų ieškojimas daro ir dar vieną neigiamą poveikį mūsų visuomenei – slopina ir taip niekaip brandos neįgyjantį pilietiškumo jausmą. Mūsų visuomenės vertybių hierarchijoje tautiškumas dažnai užgožia pilietiškumą, nors, ko gero, turėtų būti atvirkščiai.
Kai prieš savaitę, šeštadienį, daugelio pasaulio šalių televizijos periodiškai vis nutraukdavo savo laidas ir tiesiogiai rodė kadrus iš Vatikano – su nerimu buvo pranešama apie popiežiaus paskutines kančias, viena Lietuvos komercinė televizija taip pat periodiškai jungdavo vaizdus iš Palangos – rodė projektą “Užsišaldę lede”. Nieko blogo. Kiekvienas turi teisę savaip kraustytis iš proto ir tikėti, kad taip garsina Lietuvą ir jos vardą. Svarbu, kad tokiems gundymams nepasiduotų visuomenė. Atsilaikykime pagundai kolektyviai užsišaldyti lede.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
