Šis pasakojimas iš Šiaulių nusikalstamumo istorijos – apie tai, ką iškrėsdavo sovietiniai kareiviai. Ir apie tai, kad geras žodis visada veiksmingesnis už bauginimus bei grasinimus.
Kai 2004-ųjų kovo mėnesį Lietuva tapo NATO nare ir Šiauliuose, Zoknių oro uoste, buvo dislokuoti NATO lakūnai – oro policijos kariškiai, jau pačią pirmą dieną kilo skandalas – šiauliečiai chuliganai sumušė į viešbutį grįžtančius Belgijos kariškius. Po to pasipylė ir daugiau užsienio karių užpuolimų bei apiplėšimų.
Kitų miestų gyventojai stebėjosi, o seni šiauliečiai – ne, nes Šiauliai nuo pokario buvo užsieniečiams uždaras kariškių miestas, kuriame niekada netrūko su kariais susietų nusikaltimų. Tik sovietmečiu apie tuos incidentus, kuriuos sukeldavo tiek karius užpuolę šiauliečiai, tiek patys kariškiai, niekada nerašė joks sovietinis laikraštis.
Praskydo iš meilės
Septintąjį dešimtmetį iš Zoknių oro uosto kareivinių pabėgo šauktinis, kilęs iš Vidurinės Azijos respublikos.
Nusikaltimo išvakarėse šio azijiečio aplankyti buvo atvykę jo artimieji. Tikėtina, jie giminaičiui atvežė pinigų, o gal net alkoholio ir narkotikų – tuomet Vidurinės Azijos respublikose buvo populiaru slapta auginti kanapes, kurias vietiniai vadino anaša. Viešėdami giminės kareiviui pranešė blogą žinią – papasakojo, kad jo mergina jau išteka už kito.
Vos giminės išvyko, kareivėlis iš nevilties sukvailiojo. Pastatytas saugoti posto, jis naktį prisigėrė (tikriausiai dar parūkė narkotikų) ir ginkluotas paryčiais patraukė kur akys mato. Pėdindamas apdujęs dezertyras emocijas liejo šūkčiodamas ir kas keliasdešimt žingsnių iš automato šaudydamas į dangų. Didelė laimė, kad visa tai vyko paryčiais, kai miesto gatvės buvo tuščios.
Kareivio pasigedę ir ėmę ieškoti vadai gavo pranešimą, kad jis pastebėtas žingsniuojantis netoli Šiaulių centro – už geležinkelio stoties.
Pasidavė geruoju
Sulaikymo grupė ilgokai važiavo paskui kareivį per geroką atstumą – baiminosi gauti kulką. Žinia, Kalašnikovo automatas mirtinai pavojingas net kelis kilometrus.
Nuspręsta pirma bandyti su bėgliu tartis geruoju. Kareiviui pėdinant per senąjį Šiaulių viaduką, einantį virš geležinkelio, karininkai jį pašaukė vardu, pasiūlė pasiduoti geruoju, o svarbiausia – pažadėjo griežtai nebausti. Dar neišsiblaivęs kareivis sugebėjo blaiviai įvertinti situaciją, viaduko pakraštyje ant žolės numetė automatą ir ramiai sustojo.
Tačiau tai buvo tik juokas, palyginus su incidentu, kurį maždaug 1977 metais sukėlė pabėgę kariai ir kvailas karininkas, norėjęs juos pagąsdinti, bet persistengęs.
Ne paslaptis, jog kai kuriems privalomosios tarnybos kariams būdavo per sunku ištverti dvejus tarnybos metus be moterų. Ypač pavasarį. Kartą sodams žydint tyliai išsmukę iš karinio dalinio du bičiuliai kariai Šiauliuose negrabiai pamylėjo kažkokią moteriškaitę. Tą patį vakarą milicijoje jau gulėjo jos pareiškimas dėl išžaginimo.
Gąsdindamas persistengė
Įtariamieji netrukus buvo išaiškinti, suimti ir užrakinti miesto karinės komendantūros areštinėje, kurioje dabar įsikūręs Šiaulių policijos patrulių štabas.
Budintis areštinės karininkas pasielgė labai kvailai, dėl to pats netrukus neteko gyvybės – jis suimtuosius ėmė kaip įmanydamas niekinti ir gąsdinti, žadėti, kad jie būsią nuteisti kalėti po keliolika metų ir nusigaluosią drausmės batalione, sovietmečiu garsėjusiame nežmoniškomis, neištveriamomis kalėjimo sąlygomis.
Patikėję ir nejuokais išsigandę tokios ateities, suimtieji nutarė bet kuria kaina bėgti. Jųdviejų planas buvo labai kvailas – nusigavus į vieno jų gimtąją Smolensko sritį, apsigyventi atsiskyrėliais pelkėtuose šio regiono miškuose.
Naktį įtariamieji kariai pasiprašė nuvedami į tualetą. Kai atrakinęs duris įėjo sargybinis, jiedu nudūrė jį nusmailintu šaukšto kotu. Tada nudurtojo sargybinio ginklu sėbrai nušovė areštinės karininką ir, pagrobę automatą, pabėgo.
Bėglius greit surado
„Atėję rytą į tarnybą, mes, būrelis milicininkų kriminalistų, išgirdome įsakymą vykti į Zoknių karinį oro uostą, kur padėsim ieškoti pabėgusių kareivių, – prisimena buvęs Šiaulių kriminalinės milicijos poskyrio vyresnysis operatyvinis įgaliotinis, dabar – Šiauliuose gyvenantis pensininkas Petras Mickūnas. – Į Zoknius iš Panevėžio atskrido du sraigtasparniai. Į vieną buvau įsodintas aš kartu su kariškiais, antrajame įsitaisė mano kolega, neseniai miręs Viačeslavas Novikovas. Skraidydami po apylinkes iš oro žvalgėmės bėglių, bet niekur nematėme“.
Būgštaujant, kad sraigtasparniai nebūtų apšaudyti, lakūnams buvo įsakyta neskristi pernelyg žemai.
Pusdienį paskraidžius pilotams radijo ryšiu atėjo nurodymas skubėti prie Kryžių kalno – ten pėdinančius per laukus kareivius pastebėjo ir įskundė sėjos darbus dirbantys kolūkiečiai.
„Gyvi nepasiduosim!“
P. Mickūnas prisimena, kad sraigtasparniui nusileidus dirvone, už puskilometrio dauboje bėglius jau buvo apsupęs gausus būrys kareivių. Atsukę kulkosvaidžius į užspeistuosius, įsakymo laukė ir iš Telšių atriedėję du kariniai šarvuočiai BTR.
Įbauginti apsuptieji rėkavo gyvi nepasiduosią. Netrukus jiedu pradėjo šaudyti. Baigiantis šoviniams, seržanto laipsnį turintis kaliningradietis sėbrą smolenskietį nušovė, o pats tik sunkiai susižeidė.
P. Mickūnas prisimena, kad visi milicininkai stebėjosi, jog taip kvailai pasielgė iš Kaliningrado srities kilęs seržantas, kurio tėvas dirbo prokuroru. Kalbama, kad jis pasveiko ir tėvo rūpesčiu buvo pripažintas nepakaltinamu psichikos ligoniu.
Nusišovė iš pareigos
Grasinimai bei bauginimai Zoknių kariniuose daliniuose yra pražudę ir daugiau žmonių.
Kartą susizgribta, jog dingęs vienas slaptas karinis žemėlapis. Iš tikro nieko slapta jame nebuvo, tačiau sovietmečiu visi smulkūs žemėlapiai, o ypač uždarų teritorijų, buvo įslaptinti, todėl dalinyje kilo skandalas.
„Jei iki ryto nesurasi žemėlapio – stosi prieš karinį tribunolą!“ – atsakingam leitenantui pagrasino dalinio vadas.
Karininko būta labai pareigingo. Matydamas, kad žemėlapio nesuras, jis nuėjo į pašalį ir nusišovė. Našle liko jauna žmona su kūdikiu ant rankų.
Praėjus kelioms dienoms žemėlapis atsirado. Vienas azijietis šauktinis, nesupratęs rusiškai, tą žemėlapį buvo panaudojęs... kaip patiesalą. Savo kareiviškoje spintelėje tą žemėlapį ant lentynėlės jis buvo paklojęs baltąja puse į viršų.
Incidentai – dėl moterų
Sovietiniuose Šiauliuose dažniausi incidentai su kariais vykdavo gatvėse. Kaip ir dabar, miesto chuliganai dažnokai užpuldavo ramiai einančius karius ir juos sumušdavo.
„Nesiimčiau tvirtinti, kad sovietmečiu šiauliečiai tik ir tykojo prilupti kokį į tamsų skersgatvį atklydusį rusą karininką, bet incidentų tikrai būta“, – pamena buvęs Šiaulių kriminalinės milicijos ir miesto policijos vadovas Algirdas Milašauskas.
Tačiau, pasak buvusio ilgamečio Šiaulių milicijos budėtojo padėjėjo Romo Valaičio, jam budint retą šeštadienį netekdavę važiuoti prie karininkų namų, nes čia šokiuose niekada netrūko smulkių kivirčų. Karininkai su vietiniais Šiaulių vaikinais nuolat susikibdavo, tik ne dėl politinių pažiūrų, o dėl amžino vyrų nesantaikos šaltinio – moterų.
Kaip Lietuvos karininkai turėdavo savo ramoves, taip sovietiniai – karininkų namus. Šiauliuose jie buvo miesto centre. Dabar šiame pastate, kuris yra pėsčiųjų bulvare, įsikūręs miesto teismas.
Seniau – garbingiau
Karininkų namuose savaitgaliais veikdavo baras ir biliardo salė, o svarbiausia – šokiai, vilioję tiek vyrų ištroškusias jau kiek pavytusias vienišas šiaulietes, tiek miesto vaikinus.
Kivirčai dažniausiai ir įvykdavo nepasidalinus dama karininkų namuose ar netoli jų. Tik, pasak milicijos veteranų, sovietmečiu vyrai mušdavosi garbingiau – paprastai be peilių, kastetų ar lazdų, vien tik kumščiais, tad karininkai nukentėdavo dažniausiai nesmarkiai – šluostydavosi sukruvintas nosis, skaičiuodavo nubrozdinimus, trindavosi mėlynes.
„Istorija rodo, kad Šiauliuose peštukų niekada netrūko, tačiau tiek sovietmečiu skriausdami karininkus, tiek dabar, kai nukenčia NATO kariai, miesto chuliganai smurtauja ne politiniais sumetimais“, – „Akistatai“ vieningai pripažino visi kalbinti milicijos ir policijos veteranai.
Sigitas STASAITIS
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Apie patį pavojingiausią Šiauliuose sovietinio karininko sukeltą incidentą – paskelbus nepriklausomybę, iki dantų ginkluotas sovietų armijos majoras važiavo į Vilnių nušauti V. Landsbergio!
