Kiekvieną normalų žmogų sukrečia kai kas nors nužudomas. O jei nužudoma taip masiškai, taip tragiškai taip nesuvokiamai, o kartu, iš nusikaltėlio pusės, taip teatrališkai, kaip kad ką tik vienoje Amerikos mokykloje, visi suglumstame ir susigūžiame. Aišku viena – taip neturėtų būti.
Tada kyla noras ką nors daryti. Geriausiai – ką nors greito ir aiškaus. Tačiau skubos darbą velnias gaudo. Skubos išvadas – irgi. Neslėpsiu, turiu išankstinę nuomonę – esu šalininkas, kad žmogaus teisė į savigyną yra nepaneigiama. Tačiau pabandysiu (pabandykime kartu) objektyviai pažvelgti į žudynių galimas priežastis, galimą atsaką kad taip nebūtų.
Kodėl įvyksta žudynės? Priežasčių ir prielaidų tam daug:
blogas žmogus; nepakankama blogo žmogaus kontrolė; nesuvokiantis ką daro, todėl nusikalstantis, geras žmogus; nesuvokiančio ką daro gero žmogaus kontrolė; įrankiai, įgalinę žudyti; auka, atsiradusi netinkamoje vietoje netinkamu laiku; aukos negebėjimas apsiginti.
Tai tik mano greitas, nesisteminis ir nepilnas sąrašiukas. Jį gal reikėtų detalizuoti, pagilinti. Tačiau jis gal pakankamas, jog suvoktume, kad priežasčių ir prielaidų buvo ne viena. Į šias prielaidas sąmoningai neįtraukiau utopinio “kaip gerai būtų jei … (pasaulyje neliktų ginklų, visi žmonės būtų taikūs, etc.)”
Jei priežastis ne viena, tai ir receptas problemai spręsti turbūt ne vienas. Be to, receptai turi savo kainą. Pavyzdžiui, kad neatsidurtum aukos vietoje, gali pasislėpti ir niekur neiti. Kai kas taip ir daro. Tačiau „argi tai gyvenimas?“ – atsako drąsesni, kurie, suvokdami rizikas ar ne, bet gyvena ne taip baikščiai. Dar svarbiau – kad ir kurią priežastį imtumės naikinti, paaiškėtų, kad jos pačios priežasčių yra daugybė, o kurios pagrindinės – taip ir neaišku. Pavyzdžiui, dėl ko atsirado žudikas? Vaikystės traumos, drausmės šeimoje trūkumas ar perteklius, kerštas dėl nenusisekusio gyvenimo, o gal idealų siekimas (Che Guevara juk dėl to žudė, ar ne?).
Kad nepasirodytų per lengva, reikia pridurti, kad žmogžudystės būna dvejopos – privačios ir valstybinės. Praėjusiame šimtmetyje, pavyzdžiui, nuo valstybinių žmogžudysčių, nuo banditų valstybių vadovų kėdėse žuvo gerokai daugiau bei nuo pavienių žudikų. Tas pats turbūt buvo ir anksčiau. Tad kai skubame su receptais – neužmikime ir nepamirškime banditų įvairiais veidais, net tik tų, kurie dėvi treningus, bet ir tų, kurie dėvi uniformas ir antpečius.
Deja, komplikuotus reikalus mes dažnai linkę supaprastinti, visą problemos kontekstą nuimti, o ne sąžiningai aprėpti. Pavyzdžiui, kad ir šaudymų atveju. Vis paskaičiuojam kiek žmonių nuo ginklų žūva ten, kur jie prienami lengviau nei kitur. Tokių statistikų pilni internetai. Pavyzdžiui, nužudymų statistika JAV valstijose rodo tam tikrus dalykus. Žr. čia arba čia.
Ir ką mes iš jų matome? Ką norime! Norime parodyti kad JAV, kur lengva įsigyti šautuvą, daugiau žmogžudysčių nei Europoje – prašome. Tačiau kodėl Rusijoje dar daugiau? Ir kodėl Vašingtono DC daug daugiau nei turbūt labiausiai ginkluotame Teksase?.. Be to, ką atskleidžia tik tokia statistika? Mes nežinome kiek žuvo nuo šaunamojo ginklo, o kiek nuo kitų įnagių (mirti nuo kulkos, spėju, nei geriau, nei blogiau nei nuo peilio, kirvio, beisbolo lazdos ar rankų smūgių). Jei netikite, kad tai irgi gali būti rimta, pažiūrėkite linksmai liūdnai rimtą nuorodą čia.
Iš populiariosios statistikos mes nežinome ir kiek buvo sėkmingos savigynos atveju. Mes nežinome kiek nusikaltėlių jautėsi drąsiau, nes turėjo šautuvą. Nežinome ir kiek jų jautėsi ne taip drąsiai (ir dėl to nenusikalto), nes auka turėjo (ar galėjo turėti ginklą).
Ką aš noriu visu tuo pasakyti? Ogi kelis labai paprastus dalykus.
Pirma, žmogžudystės, kaip ir daugelis kitų reiškinių, yra per sudėtingos, kad apie jas galėtume spręsti vienu ypu ir karšta galva.
Antra, taip reikalinga netgi gili analizė pasmerkta neapimti visko, todėl ne tik pragmatinis empirizmas svarbu, kai priimame sprendimus, bet ir vertybės bei principai. Trečia, kai nusprendžiame, kad reikia atiduoti dalį savo laisvės vardan kažko, tai neužmirškime prieš pusšimtį metų F. Hayeko paskyto taiklaus perspėjimo, kad retai visa laisvė prarandama iš karto.
Beje, dėl pastarojo teiginio, man tikrai apmaudu, kad dažniausiai žmonės, kurie gina besąlygišką žodžio laisvę (į kurią apeliavo ir pornografinio „Hustler“ leidėjas, kai žurnalą bandė uždaryti), kažkodėl iš karto neigia savigynos teisę. Ir, be abejo (nors taip pat apmaudu), atvirkščiai.
Tad čia dar kartą noriu priminti – retai visa laisvė prarandama iš karto. O nuo savęs dar pridursiu – nežinau tokių atvejų, kai laisvės atsisakymas vardan kitų dalykų (tvarkos, saugumo, gerovės), atsakingiems ir garbingiems žmonėms šiuos dalykus būtų iš tikrųjų atneštų garbingiems ir atsakingiems žmonėms.
