Kai reikėjo apginti Lietuvos nepriklausomybę, tauta buvo santūri ir susikaupusi, tokios pat - ir 1991 metų sausio 13-ąją gimdžiusios moterys. Visa tai prisimena sostinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės akušerijos skyriaus tuometė vedėja Nijolė Raguckienė.
Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimacijoje geso sovietų tanko sužalotos Loretos Asanavičiūtės gyvybė, o akušerijos skyriuje gimdyvės kantriai kentė sąrėmių skausmus ir gimdė kūdikius. Be šauksmų ir garsių dejonių. Tarp šios ligoninės sienų į pasaulį atėjusiems penkiems mažyliams - trims berniukams ir dviem mergaitėms - istorinė sausio 13-oji tapo gimimo diena, rašo „Lietuvos žinios“.
Sprogimai ir šūviai
1991 metų sausio 12-osios vakarą vienai gimdyvei atlikusi Cezario pjūvio operaciją, N.Raguckienė važiavo namo. Ji gyveno Karoliniškėse, tuometėje Perkūno gatvėje, netoli kurios - televizijos bokštas. Namie tuo metu buvo vyras ir dukra su mažyle. Pusės metukų gydytojos anūkė Raminta jau gulėjo lovelėje. „Atsisėdau ant sofos ir staiga išgirdau didžiulį „bum!“ Abi su dukra instinktyviai uždengėme mergaitės lovelę“, - iki šiol ryškiai prisimena N.Raguckienė. Tada skubiai įjungė televizorių ir atidarė virtuvės langą - pažiūrėti, kas vyksta. „Pasakiau vyrui: „Tėvai, žiūrėk - šaudo!“ - ištarusi šiuos žodžius medikė puolė rengtis - iškart nusprendė eiti prie televizijos bokšto.
Susirinko ginti laisvės
Pasak pašnekovės, išėję iš namų juodu su vyru (irgi mediku, neurologu Valcovu Ragucku) jautėsi keistai. Netoliese, ant viaduko, stovėjo sovietų šarvuočiai. Burzgė jų varikliai. Priešais šarvuočius - rankomis susiėmusių žmonių grandinė. Jei vienas kuris pasitraukdavo, kad pailsintų rankas, į jo vietą stodavo kitas. Tyli gyvoji užtvara...
Apačioje stovėjo tankas, aplink jį būrėsi minia. Tuo metu Kosmonautų prospektu judėjo nesibaigianti kolona automobilių - beginkliai žmonės važiavo ginti laisvės.
Kai N. Raguckienė su vyru lipo į kalnelį televizijos bokšto link, juos pasiekė viena sprogimo banga. Visur aplink - jūra žmonių. Kitoje bokšto pusėje buvo maišatis - taikūs gyventojai gynėsi nuo sovietų agresorių.
Pėsčiomis sutinusiomis kojomis
Kurį laiką Raguckai budėjo prie televizijos bokšto, o paskui grįžo namo. Akušerijos skyriaus vedėja paskambino į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Sužinojo, kad kolegos jau dirba, tačiau medikų rankų gali pritrūkti. N. Raguckienė išskubėjo į ligoninę.
„Jei būtų buvusi mano valia, ką apdovanoti medaliu, būčiau jį įteikusi šviesaus atminimo sanitarei Matovskajai. Pagyvenusi moteris sutinusiomis kojomis iš Vilniaus rajone esančio kaimo pėsčiomis ėjo naktį į ligoninę, nes nebuvo transporto. Pagal grafiką ji neturėjo dirbti. Atkeliavo paryčiais, kaip ir kiti manydama, kad ligoninėje gali pritrūkti rankų“, - virpančiu balsu pasakojo pašnekovė.
Jokios panikos
Į ligoninę atskubėjo visi chirurgai, anesteziologai, kiti gydytojai. Pasak N. Raguckienės, kolektyvas dirbo išsijuosęs petys į petį. Visą darbą organizavo tuometis vyr. gydytojo pavaduotojas Povilas Guobužas.
Akušerijos skyriuje tąnakt budėjo gydytoja Irena Kirilova. Gimdyvės buvo vežamos vakare ir naktį. Visos kentė sąrėmių skausmus. „Moterys buvo susikaupusios - jokios panikos ar isterijos, - patikino N. Raguckienė. - Skyriaus personalas gerai dirbo savo darbą. Žinojo, kad blaškytis negalima: svarbiausia - gimdanti moteris ir jos naujagimis“. Anot pašnekovės, baimės medikai nejautė. Gydytojai įpratę dirbti ekstremaliomis sąlygomis - tokia profesija. „Kad ir kas atsitiktų, jie turi susikaupti ir dirbti“, - tvirtino N. Raguckienė.
„Žinau, jog turiu sūnų“
Sausio 13-ąją Raudonojo Kryžiaus ligoninėje kūdikius pagimdė penkios 20-30 metų moterys. Tuometei akušerijos skyriaus vedėjai ypač įsiminė kelios istorijos. Viena į ligoninę vežama gimdyvė sausio 13-osios naktį patyrė didžiulį stresą, kai greitosios pagalbos automobilį sustabdė sovietų kariškiai ir akiplėšiškai iškratė. Tik atvykusi į ligoninę ji pasijuto saugi. „Kita moteris buvo atvežta anksti rytą, maždaug ketvirtą, o gimdė 12 valandą 30 minučių. Man įsiminė, kad apie 17-18 valandą į skyriaus duris pabeldė jos vyras. Tuo metu lankyti gimdyves buvo draudžiama. Tas vyras, milicininkas, paaiškino: „Buvau prie Aukščiausiosios Tarybos (AT) pastato (dabar Seimo - aut.), o mano žmona tuo metu gimdė. Gal galėčiau ją pamatyti?“ Mes leidome. Argi galėjome pasielgti kitaip? Po pasimatymo vyras pasakė: „Pamačiau žmoną. Žinau, jog turiu sūnų. Galiu ramiai grįžti prie AT“. Jis buvo nusiteikęs ryžtingai“, - prisiminė N. Raguckienė.
Kaip juodas kamuolys
Naktį Raudonojo Kryžiaus ligoninės reanimacijoje medikai rūpinosi L. Asanavičiūte, kuriai tankas sutraiškė dubens kaulus. N. Raguckienė kalbėjo, kad mergina nebuvo praradusi sąmonės, ją priėmusiai gydytojai Vidai Kudzienei pasakė namų telefono numerį.
Greta stovėjusioje lovoje gulėjo vyriškis, kurio galva buvo juoda ir išsipūtusi lyg kamuolys. Jį sužalojo sprogimo banga - perplėšė net stemplę. N. Raguckienei neįsirėžė atmintin vyro pavardė, tik vardas - Kęstutis. Jo gyvybę gydytojams pavyko išgelbėti.
Medikai pergudravo kariškius
Sovietų kariai kelis kartus buvo atvažiavę į Raudonojo Kryžiaus ligoninę ieškoti saviškių nušauto desantininko Viktoro Šackicho kūno. Iš po jų striukių kyšojo ginklai. Nors desantininko kūnas buvo ligoninės morge, medikai tylėjo, o neva išėję ieškoti rakto tempė laiką. „Sėdėjome, gėrėme kavą. Vieną, kitą puodelį...“ - pasakojo pašnekovė. Ištaikius progą V. Šackicho kūną pavyko išgabenti į Teismo ekspertizės patalpas, kad būtų galima ištirti. „Ekspertai nustatė, jog V. Šackichas žuvo nuo saviškių kulkos“, - priminė N. Raguckienė. Pasak pašnekovės, medikai buvo vieningi, kad ir kokios tautybės būtų. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje drauge su lietuviais dirbo rusas, moldavas... Visi kaip vienas gelbėjo per kruvinojo sausio įvykius nukentėjusių žmonių gyvybes.
Pirmoji pagalba - latvių
N. Raguckienė užsiminė, kad be atvangos dirbusiems medikams į ligoninę kelis kartus buvo atvežta maisto: „Rytą, apie 8-9 valandą, į visus skyrius buvo atnešti termosai kavos ir sumuštinių prikrauti padėklai. Pamaitinti visų ligoninių medikus nurodė tuometis prekybos ministras Albertas Sinevičius. Vakarop buvo atvežta sausų davinių“. Gydytoja prisiminė ir tai, kad pirmieji lietuviams suskubo padėti kaimynai latviai. „Rytą, maždaug 10 valandą, mūsų ligoninės kieme jau stovėjo mašina. Buvo atgabenta tvarsliavos, analgetikų ir kitko. Visa tai atsiuntė Latvijos medikai“, - neminėtą istoriją papasakojo N. Raguckienė.
Tarsi štabas
„Įdomu tai, kad akušerijos skyrius buvo tarsi štabas, į kurį plaukė informacija, - prisiminė N. Raguckienė. - Kažkas paskambino ir pranešė, jog aplink Vilniaus vandenvietę sukiojasi sovietų tankai, todėl paragino: „Pasirūpinkite, kad ligoninė turėtų vandens“. Kitas paskambinęs žmogus perspėjo: „Slėpkite dokumentaciją“. Ligoniai, kuriuos buvo galima transportuoti, tąnakt buvo išvežioti į namus, o dokumentus paslėpėme pačioje ligoninėje. Mat reikėjo turėti nukentėjusiųjų sąrašą - žmonės teiravosi artimųjų. Viena moteris atvažiavo ieškoti dukters net iš Tauragės“.
N. Raguckienei dar įsiminė, kad sausio 13-osios rytą į ligoninę subėgo medicinos studentai. Siūlė pagalbą. Būsimi fizikai davė kraujo. Tuo tragišku metu abejingų žmonių nebuvo.
N. Raguckienė praleido ligoninėje kelias paras. „Esame „kryžiečiai“, kuriems nereikia duoti komandų. Tuomet niekas iš mūsų valandų neskaičiavo“, - sakė Raudonojo Kryžiaus ligoninės gydytoja.
Trumpai
Gydytojos N. Raguckienės gimtadienis - per Kalėdas. Jau būdama 12 metų ji žinojo, kad bus medikė. Raudonojo Kryžiaus ligoninėje N.Raguckienė dirba nuo 1973 metų. „Čia mano vieta“, - teigė ji. Akušerės ginekologės N. Raguckienės darbo stažas - 44 metai. „Pagimdyti vaiką - didžiausia gyvenimo laimė. Būdama šalia gimdyvės kiekvieną kartą patiriu žmogaus gimimo stebuklą, - apie savo profesiją kalbėjo gydytoja. - Kai matau, kad padėjau kam nors tapti laimingam, džiaugiuosi kartu. „Pagimdyti vaiką - tai it užbėgti į trijų kilometrų kalną“, - yra sakęs mano mokytojas akademikas Pranas Mažylis“.
Rasa Pakalkienė