Kimo Arbas - lietuvis, gimęs Havajuose, augęs Los Andžele, gyvenantis tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos.
Garsios išeivijos rašytojos Alės Rūtos vaikaitis, kuriantis filmus ir muziką, išpažįsta pagonių tikėjimą ir, nepaisant to, kad gimė per Kalėdas, savo gimtadienio datos nesureikšmina. Ir netgi netiki, kad Jėzus gimė tą dieną - neva krikščionims buvo tiesiog palanku taip sugalvoti...
„Kalėdos – tiesiog atsitiktinumas“
Pasak Kimo, gruodžio 25-oji nuo neatmenamų laikų buvo tradicinė krikščionių šventė, todėl jie šią dieną ir priskyrę Jėzaus Kristaus gimtadieniui. „Gal tai tiesiog metafora?“ - retoriškai klausė K. Arbas ir buvo įsitikinęs, kad lygiai taip pat Dievo sūnaus gimimo diena galėjo tapti Joninės - trumpiausios metų nakties šventė. O Kalėdos – tiesiog atsitiktinumas, rašo „Respublika“.
Tačiau kad ir kaip ten būtų, švęsti gimtadienį tokią populiarią dieną nelengva. Ir nors Kimo tikino esąs nebe vaikas, todėl viena dovana vietoje dviejų jo nebeliūdina, vis dėlto didžiausią pokylį jis drauge su mama visuomet rengiąs per Jonines. „Sudėtinga susikviesti draugus, kai visi būna kaip išprotėję dėl Kalėdų“, - juokėsi lietuvis ir prisipažino nežinantis, ar šiais metais iš viso sės prie švenčių stalo.
Didžiuojasi savo šaknimis
Paklaustas, kiek laiko jau gyvena Lietuvoje, Kimo atsakė taip pat klausimu: „Šiame gyvenime?“ Iš tiesų norėjosi pradėti šneką nuo šio gyvenimo, tačiau, kaip tyčia, būtent dėl šio gyvenimo K. Arbas ir nebuvo tikras. „Šiame nežinau, kiek. Bet gyvenu tarp Los Andželo, Lietuvos ir šiek tiek - kitų Europos šalių“, - rimtai kalbėjo kūrėjas.
Pirmą kartą į Lietuvą drauge su mama ir seneliais Kimo atvyko dar 1987 m., nuo tada sakosi tapęs tikru patriotu. Nepaisant to, kad tuomet, sovietmiečiu, buvo uždraustos jo močiutės knygos ir teko patirti kitų ne pačių maloniausių dalykų, net priverstinai gyventi kaime. Dabar K. Arbas labiausiai piktinasi tautiečiais, kurie visą gyvenimą galėję gyventi Tėvynėje taip ir neišmoko jos vertinti, gerbti savo kalbos, o, priešingai, noriai žarstosi įvairiais ir gėdijasi to, kuo iš tiesų turėtų didžiuotis.
Nors pats Kimo save vadina karštu patriotu, darbo keliai dažnai jį nuveda į svečias šalis. Štai pastaruosius mėnesius daugiausiai laiko praleidęs Berlyne, vyras ne tik pats kūrė hiphopo muziką, dainų tekstus, dirbo su albumų leidyba, bet ir ėmėsi visai kitokių muzikinių žanrų - operos, sunkiojo metalo. Žinomas ir dėl savo išskirtinio vokalo Kimo pripažįsta, kad Lietuvoje iš meno pragyventi būtų neapsakomai sunku.
Iš Walto Disney glėbio
Kalifornijos menų institute baigęs net tris specialybes, kurias pats įvardijo kaip filmų, muzikos ir meno kūrimą, K. Arbas juokiasi, kad tai - geriausia mokykla pasaulyje. Waltas Disney, įkūręs šį universitetą, buvo asmenybė, kuria besižavėdamas lietuvis stojo čia mokytis. „Jei ne jis, apskritai nebūčiau ten ėjęs“, - sakė muzikantas.
„Šis universitetas buvo labai stiprus ir pakankamai brangus. Visa ten grietinė... Ne grietinė!.. Aš tai grietinė, lietuviška grietinė, o ten - grietinėlė buvo“, - kvatojosi Kimo.
K. Arbas neslėpė, kad mokytis vienos profesijos jam būtų buvusi tikra kančia, o šioje aukštojoje mokykloje studentams buvo suteikiamas ne tik išskirtinis geriausių profesorių dėmesys, bet ir žinios. Juolab, kad lietuvis, besimokydamas bakalauro pakopoje, buvo gavęs leidimą lankytis ir magistrantų paskaitose.
Tačiau būtų klaidinga sakyti, kad Lietuvai iš Kimo neturi jokios naudos. Net ir daug laiko praleisdamas užsienyje (netrukus vėl vyks į Los Andželą), menininkas nepamiršta atiduoti duoklės ir savo šaliai. Naujausias kūrėjo filmas apie žinomą lietuvių šokių grupę „Aura“ taip pat buvo sulaukęs aukščiausių įvertinimų.
Širdies dama – už kulisų
Menininkas sako nepasitenkinantis vien darbu. Prakalbęs apie tikruosius namus, K. Arbas puse lūpų prasitarė, kad jie taps svarbiausi tada, kai atsiras vaikai. O ar jie įtraukti į artimiausius planus? „Taip“, - trumpai nukirto lietuvis.
Tačiau apie savo širdies damą Kimo kalbėjo itin nenoriai. Ilgai net neišsidavė, kad ją turi. Galiausiai visai netyčia, paklaustas, ar ji lietuvė, atsakė, kad taip. Ir jau po akimirkos pabandė viską nuleisti juokais: „Aš myliu lietuves. Jos kiečiausios. Ir minkštos tuo pačiu. Juokauju, žinoma. Bet iš tiesų lietuvės labai stiprios moterys, jose yra tradicijos ir striprybės sintezė. Tas mišinys gali būti labai skanus“, - šypsojosi muzikantas.
Pasak Kimo, lietuvės dar nuo senų pagonybės laikų yra išlaikiusios drąsą naudotis savo protu ir visomis galiomis. „Mano draugė, aišku, lietuvė. Bet apie asmeninį gyvenimą nenoriu kalbėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad nesvarbu, kur būčiau, mano gyvenimas visada bus susijęs su Lietuva. Aišku, yra dalykų, kurie man labai nepatinka. „Posovietikai užkniso juodai“...
Bet viską galite pamatyti per televiziją, kurioje bandoma kopijuoti prasčiausias rusiškas programas, visi jaučia nostalgiją priespaudai. Tai tikrai „užkniso“. Sakyčiau, tai vergo kompleksas. Tai sužalota tauta. Pavydi vieni kitiems, džiaugiasi kaimyno nelaime. Kita vertus, tai būdinga visoms tautoms, buvusioms nelaisvėje. Nepaisant visko, lietuviai - labai graži, brangi tauta - pavyzdys visam pasauliui“, - tvirtai kalbėjo Kimo.
Rasa Velijevaitė
