Raimonda Alysienė / Tauragės kurjeris
Triušiai – švelnūs, pūkuoti ir paslaptingi augintiniai. Nesigėrėti triušiais negali: jie prižiūrėti, gražūs. Smagu stebėti jų krutančius ūsus, nepatiklius žvilgsnius ir klausytis triušių auginimo ypatumų. Šeimininkams, Jurgiui ir Janinai Lingaičiams, gyvenantiems Eičių kaimo pakraštyje, tai labiau malonumas nei verslas.
Gimtadienio dovana
Beveik prieš trejus metus J.Lingaitis gimtadienio proga sau pasidovanojo porelę baltų triušių. Priežastis paprasta.
– Gaila buvo, kad nupjauta žolė nueidavo niekais, – sakė nemažos sodybos šeimininkas.
O ir pievelę vis sugadindavo kurmiai, pjauti būdavo sudėtinga, tai atimdavo daug laiko. Žoliapjovės funkciją visai neblogai atliko triušiai. Kadangi porelė tiek daug žolės nesuėdė, kieme atsirado dar penkios patelės.
Atsirado ne tik triušių, bet ir noras plėsti savo bandą.
Mylimiausi – reksai ir drugeliai
Pirmaisiais metais, pradėję nuo penkių, Lingaičiai jau turėjo 80 triušių. Praėjusią vasarą – 280. Mėnesio viduryje kergs jau apie 25 pateles. Tad kovo viduryje banda turėtų pagausėti dviem šimtais jauniklių, nes auginamos veislės patelės vidutiniškai atsiveda po 8 triušiukus.
– Rinkomės drugelių ir reksų dalmantinų veislės triušius, nes jie pasirodė mieliausi ir tinkamiausi veisti sąlygomis, kokias galėjome sudaryti.
Reksų plaukai yra vienodo ilgio, todėl atrodo kaip pakirpti. Ši veislė – viena labiausiai paplitusių. Ji vertinama ne tik dėl grožio, bet ir dėl mėsos.
Drugelių veislę Lingaičiai pasirinko todėl, kad šie triušiai labai gražūs: sniego baltumo kailis, spalvota juosta nugaroje ir abiejuose šonuose išsidėsčiusios spalvotos dėmės. Šių triušių kūno ilgis apie 68 cm, o ausys – net 15 cm.
Triušės – rūpestingos mamos
Kiek triušių bus rudenį?
– Reikės plėstis, nes bus nemažai, pateles kergsime 3–4 kartus, reikėtų skaičiuoti, – tikslaus skaičiau nesiryžo įvardinti J.Lingaitis.
Paklaustas, kiek reikia narvelių tokiam triušių skaičiui, šeimininkas nusijuokė:
– Apie 20 arų. Mūsų triušiai nuo pavasario iki rudens auga lauke, voljeruose. Gi šienauti pievelę turi.
Narveliuose tik patelės savo jauniklius augina. Prakalbus apie mažųjų priežiūrą į pokalbį įsijungė Janina:
– Triušės labai rūpestingos mamos. Daug vargo nebūna.
Jos labai atsakingai ir kruopščiai ruošiasi apsitriušiuoti: ruošia lizdą, nuo papilvės pripeša pūkų tiek daug, kad, pasak Janinos, atrodo, visą kūną turėtų nusipešti. Dažniausiai triušės atsiveda naktį arba paryčiais, ir labai greitai – per 15 minučių.
Ką tik atvesti triušiukai būna šlapi, pliki ir akli, sveria apie 45–80 g, plaukai jiems pradeda augti po 5 dienų. Po poros savaičių jie praregi, o po trijų jau pradeda patys ėsti. Po pusantro mėnesio jaunikliai atskiriami ir pradeda savarankišką gyvenimą.
Ėda ir rožes
– Mūsų triušiai ėda beveik viską. Rudenį ir nukritusius medžių lapus sugraužia, – nusišypsojo Jurgis.
Pasak šeimininkų, labai svarbu triušius šerti tuo pačiu laiku.
– Šeriame ryte apie 8 ir vakare apie 17 val. Jei kartais pavėluojame, kyla triukšmas, – sakė Janina.
Triušiai labai mėgsta vitaminingas morkas. Vos tik pamatę jas puola griaužti, tik šįkart nuo skanėstų atbaidė į žiemoti skirtą namelį sugužėję svetimi žmonės. Kilo baisi panika, triušiai ėmė taip blaškytis po aptvarą, kad net nesinorėjo išsitraukti fotoaparato.
– Jie labai bijo svetimų žmonių, ypač vaikų. Kai įeinu aš, jie iš karto pristraksi ir laukia maisto, – nuramino Janina.
Vasarą triušiai sotūs žole, o žiemą – šienu. Kad gerai augtų, šeimininkai duoda virtų bulvių, runkelių, grūdų. Neatsisako triušiai ir sėtinių, ropių, pastarnokų, šakninių salierų, moliūgų, kopūstų, burokėlių. Vasarą mielai pasmaguriauja ir gluosnių, beržų, klevų, karklų jaunomis šakelėmis, žiemą labai mėgsta iš įvairių medžių šakelių sudžiovintas vantas. Garde pamačiau atgraužtą laukinės obels šaką.
– Va kaip švariai nugraužė, – šeimininkas parodė kitą lyg meno dirbiniu virtusią žalio medžio šaką.
Vasarą pabėgę iš voljerų aštriadančiai darže nesibodi „pasiskinti“ petražolių ir kitų šeimininkės išpuoselėtų daržovių.
Kad triušiai būtų sveiki, svarbu kokybiškas maistas, švara, narvelius reikia reguliariai dezinfekuoti. Net tris kartus reikia skiepyti nuo ligų. Saugodami nuo uodų, šeimininkai voljeruose kabina musgaudžius.
Triušiena – vertinga mėsa
Kalbant apie tokius gražius padarėlius kaip triušius visada kirba klausimas, ar negaila jų skersti.
– Gaila, – teatsakė Janina.
Nustūmę į šoną visus humaniškus pasvarstymus, pasidaliname keliais triušienos gaminimo niuansais ir skerdienos pardavimo reikalais.
– Turim nuolatinių klientų, kurie skambina ir užsisako. Labai dažnai triušieną perka vaikams, seneliams, nes skerdžiame iki 6 mėnesių užaugintus triušius, todėl mėsytė būna minkšta. Daug kas net važiuodami į užsienį po 4–5 triušius užsisako, – pasakojo Janina.
Vasaros nuotykiai
Triušių auginimas tapo ne tik šiokį tokį uždarbį atnešančiu verslu. Voljeruose lakstantys triušiai vakarais suteikia atgaivą širdžiai. Po sunkių dienos darbų smagu atsisėdus su kavos ar arbatos puodeliu stebėti triušių gyvenimą: kaip ėsdami krutina ūsus, kaip žaidžia.
– Tai labai ramina, – konstatavo Janina.
Triušiai nemėgsta karščio, tad jų gyvenimas ir prasideda vakarop. O per karščius triušiai slepiasi pavėsyje, išsikastuose urvuose.
Į klausimą, ar nepabėga iš voljerų, Jurgis atsakė trumpai:
– Žinoma. Kartą pabėgę bando nuolat. Turime po 3–4 tokius „bėgikus“.
Didžiausias pagalbininkas tokiais atvejais būna šunelis Dodžis. Jis puikiai moka parginti triušius.
O kokių nuostolių yra pridarę?
– Apėda rožes, jaunas šakutes ir žiedus labai mėgsta, o paėdę rožyne ir „prigula“, – pasiguodė Janina.
Kaip tikras nuotykis nuskambėjo pasakojimas apie mamos triušės paieškas. Atsitinka, kad triušė atsiveda voljere iškastoje uoloje. Tada mažuosius tenka išsikasti, nes urvas iki lizdo būna iki 1,5 metro ilgio, apie 12 cm skersmens, o pats lizdas apie 60 cm gylyje. Bet tai dar ne bėda. Sunkiausia surasti mamą.
– Tada tiesiog sėdžiu ir laukiu, kuri eis maitinti vaikų, – nuotykius pasakojo šeimininkė.
