Šiaulių universiteto gimnazijoje besimokantys broliai Vilius ir Justinas Jakai neseniai laimėjo Ūkio ministerijos ir „Junior Achievement“ konkursą verslumui skatinti. Savaitgaliais dirbdami šeimos bityne, jie sukūrė verslo planą, naudingą bitininkams.
Projektas gimė bitininkaujant
Kiekvieną savaitgalį broliai Justinas su Vilius Jakai važiuoja į senelių sodybą netoli Šiaulių. Penkiolikmetis Justinas velkasi specialius bitininko drabužius ir stoja šalia savo dėdės prie atidaryto avilio. Justinas dėdei padavinėja įrankius, pučia dūmus, vaikydamas bites ir, gavęs į rankas pilną medaus korį, tekinas pasileidžia namų link.
Jo pasitikti atbėga Vilius. Pačiumpa iš jaunesniojo brolio korį ir skuta į vidų, kad bitės, supykusios už atimtą jų turtą, nepasivytų ir nesugeltų. Aštuoniolikmetis yra alergiškas bičių įgėlimams, todėl prie avilio nesiartina.
Taip vaikinai darbavosi ir praėjusį savaitgalį — kopinėjo pirmąjį šios vasaros medų.
„Turėdamas laiko pasvajoti, kol dėdė su broliu darbuojasi prie avilių, pagalvojau, koks galėtų būti verslas iš bitininkavimo“, — pasakoja kitais metais gimnaziją baigsiantis Vilius. Broliai verslo idėjas suguldė projekte “Bitininkystės ūkis — muziejus“.
Sėkmė konkursuose
Vilių užrašyti verslo idėją paskatino ekonomikos mokytoja ir pasiūlė dalyvauti Vakarų Lietuvos verslo kolegijos konkurse „Ekologiško verslo idėjų konkursas Šiaurės Lietuvos regionui.“
Gimnazistų verslo projektas gegužės pradžioje buvo pripažintas geriausiu, o birželio pradžioje juos pasiekė žinia, kad ūkio ministerijos ir „Junior Achievement“ konkurse “Aš — sėkmingo verslo bosas“ jie pelnė pirmąją vietą.
Verslo idėja — ne atsitiktinė
Broliai tapę dėdės bitininko talkininkais senoje senelių sodyboje leidžia vasaros savaitgalius. Sodybą pamėgo ir šeimos draugai, laisvalaikiu iš miesto atvažiuojantys atsikvėpti į kaimą.
„Pastebėjome, kad žmonėms smalsu, kaip gyvena bitės, kokia avilyje tvarka, kaip bitės krauna medų“,— vienas per kitą pasakojo broliai.
„Kartą tėvų draugai, apsirengę bitininkų drabužiais, stebėjo kaip yra kopinėjamas medus. Jiems pažintis su bičių gyvenimu paliko didelį įspūdį. Kitą kartą sodyboje viešėję iš Portugalijos atvykę tėčio giminės irgi stebėjo bites. Jiems buvo labai įdomu matyti, kas dedasi bičių avilyje“, — pasakojo verslo plano autoriai.
„Lietuvoje privačių bitynų-muziejų nėra. Pavyko aptikti tik vieną Ignalinoje, — sako Vilius. — Todėl pamaniau, kad daugelis bitininkų galėtų ne tik parduoti bičių produktus, bet ir rengti ekskursijas į savo bitynus“.
Vaikinai išsiaiškino, kad projektą įgyvendinti sumanęs bitininkas galėtų pasinaudoti ir finansine parama kaimui, teikiama seniesiems amatams gaivinti.
Pirmoji šeima — iš klevo drevės
Pomėgį bitininkauti turėjo ir vaikinų senelis. Jam mirus, bitėmis niekas iš šeimos nebeužsiėmė.
„Prieš penkerius metus su dėde bičių šeimyną aptikome didžiulio sodybos klevo drevėje. Dėdė suremontavo seną, senelio laikų avilį, ir bitutes perkėlėme į jį“, — pasakoja Justinas.
Vėliau šeimą atidalijo ir apgyvendino antrame suremontuotame avilyje. „Dabar jau turime šešias šeimas, dar vienas avilys yra rezerve — jei atskristų spiečius“, — apie atkuriamą senelio bitynėlį pasakojo Vilius.
Nors bitininkystė nėra laikoma pigiu pomėgiu, gimnazistai tvirtina, kad ir priemonėms pirkti išlaidauti nereikėjo — net medsukis, vaško lydymo ar medaus kopinėjimo įrankiai buvo išsaugoti nuo senelio laikų.
Verslo kol kas nesiims
Broliai Vilius ir Justinas įsitikinę, kad sumanytas verslas būtų sėkmingas.
„Kol kas bitininkystė yra mūsų užsiėmimas laisvalaikiu ir apie projekto įgyvendinimą ateinančius dvidešimt metų dar negalvojame“, — šypsojosi broliai.
„Aš bitininkystei atsidėsiu nebent būdamas pensininkas, — juokiasi Vilius. — Mano svajonė — technika ir tikslieji mokslai, bei veikla, susieta su šiomis sritimis.“
„Baigęs gimnaziją irgi galvoju rinktis tiksliųjų mokslų studijas. Man bitės liks tik užsiėmimas laisvalaikiu“, — apie ateities planus kalba Justinas.
O jeigu verslo idėja pasinaudos kažkas kitas?
„Labai apsidžiaugtume. Tai daug geriau, nei projektas liktų gulėti stalčiuje“,— patikino broliai.
