Artėjant naujiesiems mokslo metams – ir vėl galvos skausmas aukštesniųjų klasių mokiniams ir jų tėvams, ar tinkamą vidurinę mokyklą ar gimnaziją pasirinko mokslams tęsti, nes jau seniai pasibaigė reglamentuotas priėmimas į šias mokyklas, o 2011–ųjų Lietuvos gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingavimo lentelė tik dabar pasirodė viename šalies savaitraštyje.
Lentelė, kuri lyg ir nubraukė visas gimnazijų ir mokytojų mokslo metų pastangas, jei dėl pasirinktų reitingavimo kriterijų jų mokykla lentelėje iš pirmojo šimtuko nukrito į paskutinįjį.
O kriterijus jau aštuntus metus praktiškai tas pats – kiek procentų iš kiekvienos mokyklos į Lietuvos ir užsienio universitetus pagal pirmąjį pageidavimą gavo kvietimus mokytis, nors tenka pripažinti, kad šiemet jis papildytas dar vienu – kiek procentų abiturientų gavo aukščiausius balus (nuo 90 iki 100) laikydami valstybinius brandos lietuvių kalbos, matematikos, istorijos ir užsienio kalbos egzaminus.
Ir reitingų lentelėje pirmauja Vilniaus licėjus: pagal pirmąjį kriterijų – 50 procentų, pagal antrąjį – 50 procentų, o lentelę užbaigia Vilniaus rajono Vaičiūnų vidurinė mokykla – nulis, nulis...
Šiaulių miesto ir aplinkinių rajonų gimnazijos ir vidurinės mokyklos šiame reitinge išsidėsčiusios nuo 10 (Juliaus Janonio gimnazija) iki paskutiniąsias 486 (Pakruojo rajono Rozalimo vidurinė mokykla) vietos.
Jau vien tai, kad į Šiaulių Juliaus Janonio Janonio gimnaziją su kitomis septyniomis miesto gimnazijomis ateina mokytis mokiniai iš šimtatūkstantinio miesto ir kažkiek dar iš aplinkinių rajonų, o į Rozalimo vidurinę – vaikai iš miestelio, kuriame gyvena apie 900 žmonių, ir aplinkinių miestelių bei kaimų, verčia abejoti šiais kriterijais.
Juk mokykla mokyklai nelygi, kad visas 477 Lietuvos mokyklas būtų galima guldyti į vieną Prokrusto lovą. (Jei kas nors netilpdavo į jo lovą, senovės graikų mitinis plėšikas Prokrustas tam nukapodavo kojas tiek, kiek netilpdavo į lovą, o jei lova būdavo per ilga, plėšikas tempdavo vargšelį, kol jo kojos pasiekdavo atkaltę.)
Reitingas neatspindi mokyklos esmės
Tokia nuomonė ir patyrusio pedagogo „Romuvos“ gimnazijos direktoriaus Vytauto Giedraičio: „Mano galva, tai vienpusis mokyklų vertinimas ir jis visiškai neatspindi mokyklų pridedamosios vertės, kiek vaikas patobulino save, kokių tam reikėjo kompetencijų. Įvairių yra mokinių: vieniems sėkmė – kad baigė vidurinę mokyklą, o kitiems – kad įstojo į prestižinį universitetą, į prestižinę specialybę. Iš tikrųjų reikia pagalvoti, iš ko susideda visuomenė – ar tik iš baigusiųjų prestižines mokyklas“.
Ir nors reitinge praktiškai antrajame dešimtuke nuolat yra Juliaus Janonio gimnazija, jos direktorius Rimas Budraitis apie šį reitingą taip pat savo nuomonės jau daug metų nekeičia: „Tai tik vienas rodiklis, pagal kurį neįmanoma nieko pasakyti apie tikrąją mokyklos kokybę. Jį galima kritikuoti vien todėl, kad neįmanoma lyginti, sakykim, kokios Didžiasalio vidurinės su J. Janonio gimnazija“.
Lieporių gimnazijos, kuri 2011 metų reitinge pakilo iš 146–osios vietos į 37–ąją, direktorė Sigita Būdvytienė sako, kad gal šiemetinis antrasis kriterijus, kaip abiturientai laikė valstybinius brandos egzaminus, gal daro šį reitingą teisingesnį, nors jai ir atrodo, kad reikėjo skaičiuoti egzaminų balus nuo 50, o ne nuo 90, nes įvertinti daugiau nei penkiasdešimčia balų abiturientai gauna atestatus su pagyrimu.
Rezultatus nulemia ir kontingentas
O kokia nauda mokyklai, gimnazijai iš paskelbtų reitingų, trijų gimnazijų direktorių nuomonės šiek tiek skiriasi.
Lieporių gimnazijos direktorė mano, kad reitingas – lemia, kokią mokyklą parinks savo vaikams tėvai, o čia besimokantys mokiniai gali didžiuotis savo mokykla. Vytautas Giedraitis per ilgametę savo darbo praktiką nė karto neišgirdo nei iš tėvų, nei iš mokinių, kad „Romuvos“ gimnazija pasirinkta būtent dėl reitingų, nors gal kiek šia informacija apie gimnazijas ir vadovaujamasi.
Juliaus Janonio gimnazijos direktorius Rimas Budraitis atviras: „Mums, žinoma, maloni tokia stabiliai aukšta vieta šiame reitinge, bet tai ne tik mokytojų darbo, mūsų mokinių motyvacijos ir tėvų pastangų nuopelnas, nes viskas labai priklauso nuo to, kokie mokiniai ateina į mūsų mokyklą. O ateina pas mus „Juventos“ rajono labai neblogi mokiniai, be to, kasmet porą dešimčių mokinių priimame iš kitų mokyklų, ir vienas iš priėmimo kriterijų yra pažymių vidurkis. Tai irgi prisideda prie rezultato“.
It sūpynėse
Taigi, dabartinis gimnazijų ir mokyklų reitingavimas nei atspindi realios padėties mokyklose, nei kam suteikia naudingos informacijos. Nebent sukelia emocijų tiek mokytojams, tiek tėvams, tiek mokiniams: su teigiamu ženklu, jei reitingas pakilo, su neigiamu – jei nukrito.
Ką ten emocijų – tiesiog emocijų audras, nes reitingų lentelė it sūpynės: vienais metais pirmasis dešimtukas, kitais – paskutinis šimtukas. Negi per vienus metus gimnazija gali nusiristi į tokią bedugnę?
Gal geriau galų gale išgirsti Vytauto Giedraičio žodžius: „Jei jau mokyklas reikia reitinguoti, tai pagal daug parametrų, dėl kurių reikėtų susitarti...“
„Švietimo sistema pritaikyta turtingoms šeimoms“
Šiaulių universiteto profesoriaus habilituoto dr. Arvydo Juozapo Janavičiaus komentaras:
„Reitingas pirmiausia turėtų atspindėti ne tiek mokytojų darbą, kiek mokyklos geografinę padėtį, ar ji yra Vilniaus centre ar Kelmėje. Kodėl? Nes dabar yra, sakykime, prestižinės mokyklos (Šiaulių, Kauno ir kitos aukštosios mokyklos turi tokias), kuriose mokosi vadinamosios viduriniosios klasės (kaip minimum) tėvų vaikai. Taigi šie vaikai mokosi pagerintose mokyklose, kur ir mokytojų kvalifikacija aukštesnė, ir visa kita, bet vis tiek negalima sakyti, kad mokyklų darbo rezultatai iš esmės priklauso vien nuo mokytojų darbo ir t. t. Juk daugelio provincijos mokyklų mokiniai ir tėvams padeda žemės ūkio darbus nudirbti, todėl tuo metu neturi laiko skaityti protingų knygų, todėl čia mokytojai gali dirbti ne blogiau nei sostinėje, bet rezultatai akivaizdžiai skirsis.
Mano nuomone, tas reitingavimas praktiškai nieko neduoda, nes viską visi ir taip žino, kuriose mokyklose yra geresnis paruošimas – Lietuva maža. Juk niekas iš to ir paslapties nedaro: kuriami licėjai ir kitos pagerintos mokyklos, kurios, kaip visi išsilavinę žmonės ir šiaip žino, yra aukštesnio lygio.
Be to, jei seniau buvo segregacija pagal rasę, tai dabar prasidėjo segregacija pagal turtinę padėtį: dažniausiai turtingų tėvų vaikai lanko būtent tas geresnes mokyklas. Mūsų vienas politologas labai teisingai pastebėjo, kad tik Jungtinėse Valstijose jaunuolis, kilęs iš žemesniųjų sluoksnių, gali padaryti karjerą, tapti turtingas ir žymus, o Europos valstybėse žmonės susisluoksniavę, yra arba kuriasi kastos. Todėl jei vaikas yra didesnių gabumų ir baigia elitinę mokyklą, tai jau automatiškai jis įstos ir į aukštąją.
Yra ir kitas labai negeras dalykas: į aukštąsias mokyklas stoja tie, kurie turi pinigų užsimokėti už mokslą. Todėl ta dalis abiturientų, kurie yra turtingesnių tėvų vaikai, dar labiau persvers reitingą tų pagerintų vidurinių mokyklų naudai. Juk gabūs vaikai iš žemesnių sluoksnių, nors ir nemenkų sugebėjimų, net nestos į universitetus.
Taigi tie reitingai ir taip žinomi, ir duoda iškraipytą vaizdą, nes jei pasiturinčios klasės tėvų vaikai net ir neįstos į tas nemokamas vietas, tai jų tėvai turės pakankamai pinigų sumokėti ir už jų mokslą, o neturtingesniųjų vaikai net negalės įstoti, nes mokestis už mokslą yra gana didelis.
Aš tai nepastebėjau skirtumų tarp pirmakursių iš prestižinių mokyklų ir tarp iš neprestižinių. Viena, pas mus įstoja tie, kurie gal sunkiai įstotų ten, kur yra didelė konkurencija, – pas mus ateina, sakykim, vidutiniokai, antra, vidutiniokas iš kaimo gali būti net geresnis ir gabesnis už vidutinioką iš miesto.
O kas dabar yra blogiausia ir baisiausia Lietuvoje? Tai, kad nebeliko normalios vidurinės mokyklos, kurią baigus būtų galima stoti arba į fiziką, arba į muziką. Dabar pasirenkama specializacija po dešimties klasių, kai lietuviukai dar yra nesubrendę. Juk neatsitiktinai jiems Tarybų Sąjungoje duodavo metus mokykloje, nes ir Maskvoje suprato, kad aukštaūgiai lietuviukai vėliau subręsta, vėliau gali eiti į karinę tarnybą ir t. t. O mes turėdami nepriklausomybę nebeatsižvelgėme į šį dalyką ir padarėme vaikų profesinį orientavimą po dešimties klasių.
Tokių dalykų, tokių eksperimentų nedaro ir turtingos šalys: visi faktiškai mokosi vienodose mokyklose, o JAV net specialiai vežioja vaikus (dažniausiai juodaodžius) iš neturtingų rajonų į turtingų rajonų mokyklas, kad nebūtų socialinės įtampos, ugdytų etiškumą ir įvairių socialinių sluoksnių sugebėjimus normaliai bendrauti.
Juk neatsitiktinai dabar Anglijoje viską degina paaugliai – turtinguosius laiko priešais. Ir čia policija nieko nepadės, tai tik laikinos priemonės, nes visa Europos Sąjunga susidūrė su tuo, kad vietoj diskriminacijos pagal odos spalvą jau nuo vidurinės mokyklos čia įvesta turtinė, sakykim, diskriminacija. Nes tik turtingoje šeimoje, kur tėvai gali samdyti repetitorius, mokėti už mokslą, vaikas gali būti anksti profesiškai orientuojamas. Taigi mūsų švietimo sistema yra pritaikyta turtingoms šeimoms“.
