Tai, kad pažintys lemia viską, o tiksliau – labai daug, suvokiama ir savaime suprantama nuo pat mažens.
Per pažintis gaunama geresnė tarnyba, įstojama į aukštąsias mokyklas, o sovietmečiu buvo galima sulaukti paskyros nusipirkti mašiną arba nemokamo kelialapio į sanatoriją.
Šiuolaikinėje vadyboje asmeninės pažintys, pagal įtaką darbo sėkmei, prilyginamos vos ne profesiniam pasirengimui. Suprask, gali ir nedirbti, bet jei bus tikinčiųjų tavo blevyzgomis, viskas seksis daugmaž neblogai.
Santykinai nedidelė gyventojų skaičiumi ir teritorija Lietuva, turbūt, pasmerkta būti vadinama „pusbrolių“ ar „svainių“ šalimi. Čia beveik visi vienas kitą pažįsta, vieni apie kitus yra girdėję įvairiausių istorijų ir žino mažiausiai po keletą neginčijamų tiesų.
Bene svarbiausiu įrankiu kontaktams užmegzti nuo seno laikytas kompiuteris. Vienos pirmųjų elektroninės skaičiavimo mašinos (ESM) garsėjo neregėtomis galiomis apskaičiuoti kokius nors mistinius bioritmus ir pagal juos bei daugybę kokių nors kitokių detalių parinkti tinkamiausią porą.
Dar ir dabar pažinčių svetainės internete naudojasi didžiuliu populiarumu. Socialiniai tinklai taip įsiveržę į privatų gyvenimą, kad ilgainiui pradėta aimanuoti apie išsitrynusią draugystės sąvoką, viešai išskalbtus asmeninio gyvenimo apatinius ir kaži kur besislepiančias padorumo ir pagarbos privatumui ribas.
Matyt, vaikydamiesi pigaus populiarumo ir siekdami „užsiauginti“ kuo didesnį draugų ar pasekėjų būrį, nemažai lietuvių elektroninėje erdvėje nesibodi bendrauti net su virtualiomis kiaulėmis...
Antai apie Alytaus mero ir jo artimųjų bendrovių sėkmę, gaunant valstybinius užsakymus, savotišką klaną ir išrinktųjų ratą internete buvo prirašyta daugiau nei prieš metus. Vietos gyventojai ir tuose kraštuose besiverčiantys atvykėliai seniai žinojo, kaip ir su kuo reikia bendrauti, kad būtų priimtas palankus sprendimas.
Iš pažįstamųjų pasakojimų ir asmeninių nuotykių seniai buvo žinoma ar numanoma, kaip ir už kiek „reikalus sutvarko Daugėla“, kurios įmonės naudojasi mero palankumu ir kam nešiojami vokeliai. Specialiųjų tyrimų tarnybai, ko gero, prireikė svaresnių įrodymų, kad seniai viešumoje sklandę faktai virstų konkretesniais įtarimais.
Pažinčių ir vokelių pelkėje prezidentė siūlo tikrinti visų valdininkų skaidrumą, tačiau ar liaudyje seniai žinomos tiesos pavirs valdiškais popieriais, kuriuose bus surašyta, kad tas – vagis, anas – apgavikas, o trečias – nevisprotis filantropas.
Ar nuo to pasikeis rinkėjų požiūris, jei ir vėl bus kalbama, kad nėra nė vieno tinkamo kandidato, nes visus daugiau ar mažiau jau pažįstame, esame prisiklausę neabejotinai tikroviškų istorijų. Kas iš to, jei paaiškės, kad nebeliko nė vieno švento, kuris galėtų svaidytis bibliniais akmenimis ar eiti atsakingas pareigas valstybės tarnyboje?
O gal nieko čia nuostabaus, jei jau mažoje šalyje beveik kas visi – giminės, draugeliai ar šiaip sėbrai. Gal iš tiesų toks bendruomeniškumas, nuo balanos gadynės besitęsiantis paprotys tuštintis į bendrą naktipuodį, lemia tautos vieningumą ir stiprybę...
