Inga Kontrimavičiūtė
Emigrantė Olandijoje apstulbino medikus – pareiškė norą gimdyti ligoninėje.
Lietuvoje teisiškai nepalaikomas gimdymas namų sąlygomis vis dar kelia diskusijas. Prieš metus gimdymo namuose atvejus ėmęsi tirti teisėsaugos pareigūnai tikino susidūrę su gerai organizuotu pogrindiniu verslu, jo dalyviams kelis dešimtmečius nešusiu didžiules pajamas. Prokurorams talkinę psichologai nelegalių pribuvėjų veikloje įžvelgė net sektos požymių. Ikiteisminis tyrimas dėl pribuvėjų pogrindinio darbo tęsiamas.
Toks triukšmas dėl moters teisės pasirinkti, gimdyti namuose ar ligoninėje, Olandijoje būtų nesuvokiamas.
Pribuvėjos važiuoja į namus
Skinti pomidorų į Nyderlandus prieš šešerius metus išvažiavusi socialinė pedagogė Aušra Notkutė-Striškienė nustebino vietos medikus, kai pastojusi iš karto pareiškė gimdysianti ligoninėje.
Nyderlandai yra vienintelė Vakarų Europos šalis, kurioje namuose gimdo didžiausias procentas, daugiau nei trečdalis, moterų. Olandijos ligoninėse dirba tik apie 27 procentus šalies akušerių. Kitos jų kolegės teikia paslaugas namuose gimdančiosioms.
„Kai paklausta, kur norėčiau gimdyti, pasirinkau ligoninę, gydytoja ir slaugytoja buvo labai nustebusios. Aiškinau joms, kad Lietuvoje įprasta gimdyti ligoninėje, apsuptai medicinos personalo, kad ir aš norėčiau vaikelio susilaukti ten, kur tikrai sterilu ir saugu. Baiminausi, kad gimdant namuose man ar kūdikiui gali kas nors atsitikti, o kol greitoji mus nuveš į ligoninę, sugaiš nemažai laiko. Medikės mane suprato ir ilgai neatkalbinėjo“, – pasakoja trejų metukų dukrelę auginanti ir vasarį antros atžalėlės sulauksianti emigrantė.
Į ligoninę – su pinigais
Olandijoje moteriai pasirinkus gimdymą namuose, pas ją atvyksta akušeris-pribuvėjas su asistente– medicinos seserimi, o už jų paslaugas moka sveikatos draudimo fondas, taigi visa tai šeimai papildomai nekainuoja. Tačiau jei atėjus lemtingai akimirkai tėvai skuba į ligoninę, turėtų nepamiršti banko kortelės.
„Jeigu ruošiesi gimdyti ligoninėje, pasiruošk už tai susimokėti, – pasakoja Aušra. – Jei gimdyvei ir kūdikiui nėra rizikos, bet moteris vis tiek nusprendė gimdyti ligoninėje, niekas ten be pinigų nelaukia.“
Anot A. Striškienės, vien nėščiosios nuvežimo greitąja į gydymo įstaigą mokestis siekia 100–180 eurų, tai priklauso nuo atstumo. Jai pačiai artimiausia ligoninė yra už maždaug trisdešimties kilometrų, taigi moteris skaičiuoja, kad greitosios medicinos pagalbos automobilio paslauga jai kainuotų šiek tiek daugiau nei 100 eurų. Dar plačiau, Aušros teigimu, piniginę tenka atverti pačioje ligoninėje.
Prieš trejetą metų pirmąjį vaikelį gimdančią emigrantę į gydymo įstaigą atvežė bičiuliai. Gimdyvė buvo paguldyta vienvietėje palatoje ir palikta. „Kai pajutau sąrėmius, pulteliu išsikviečiau medikus. Jie liepė kviesti vyrą. Kai jis atvažiavo, prasidėjo gimdymas“, – pamena A. Striškienė.
Namo išprašo greitai
Pagimdžiusios mamos medikai ligoninėje ilgai nelaikė. Kūdikis pasaulį išvydo gerokai po vidurnakčio, o jau popietę sutuoktinis žmoną su dukrele parsivežė namo. Nors, kaip prisimena Aušra, jos sveikata nebuvo geriausia. Per gimdymą netekusi maždaug litro kraujo, A. Striškienė jautėsi taip silpnai, kad vyrui teko pasirūpinti ne tik mažyle, bet ir vos pastovinčia žmona. Medikams tai nepasirodė pagrįsta priežastis ją dar bent parą laikyti ligoninėje – suleidę geležies preparato ir įvertinę, kad pavojaus gyvybei nėra, išsiuntė lietuvę namo. Ligoninėje nepraleidusi nė paros A. Striškienė gydymo įstaigai už priimtą gimdymą sumokėjo apie 300 eurų.
„Lietuvoje tokios būklės moters tikrai nebūtų išleidę, bet ne Olandijoje. Čia stengiamasi pacientus ligoninėse laikyti kuo trumpiau. Netgi persileidimą patyrusi, smarkiai nukraujavusi, silpnai besijaučianti moteris, padarius lašelinę infuziją, po kelių valandų buvo išleista“, – pasakojo A. Striškienė.
Tiesa, grįžusios į namus gimdyvės su kūdikiais nepaliekamos vienos. Aušrą po gimdymo dar dvi savaites medicinos personalas lankydavo namuose – sekė, kaip jaučiasi mama ir jos mažylė.
Nors Olandijoje gimdymas ligoninėje kerta per kišenę, vasario pradžioje antros atžalėlės atėjimui besiruošianti Aušra vis tiek nusiteikusi ten gimdyti.
„Gal man į kraują įaugęs įsitikinimas, kad nors namuose ir sienos padeda, bet gimdyti ligoninėje vis tiek saugiau. Kitaip net nenoriu įsivaizduoti“, – prisipažįsta A. Striškienė.
Diplomas dulka stalčiuje
Iš Utenos kilusi Aušra ir ramygalietis Mantas Striškai Olandiją vadina tik laikina stotele savo gyvenimo kelyje. Ten šeimą sukūrę emigrantai žino, kad anksčiau ar vėliau grįš į Lietuvą, o jų atžalos lankys lietuvišką mokyklą.
Į gėlėmis garsėjančią šalį Aušra išvažiavo 2009-aisiais, kai Manto dar nepažinojo. Socialinės pedagogės išsilavinimą turinti moteris patyrė, kad Lietuvoje pagal specialybę įsidarbinti šansai labai menki.
Šalies aukštosios mokyklos socialinių pedagogų prirengusios tiek, kad rasti laisvą vietą gimtajame krašte – Utenos ir Molėtų apylinkėse – Aušrai pasirodė neįmanoma. Diplomą į stalčių padėjusi moteris sėdo į prekybos centro kasą ir dirbo už minimalų atlyginimą.
Žinoma, kad jaunam žmogui pinigų nepakako. Geresnio darbo pasiūlymų besižvalgiusios Aušros akys kartą užkliuvo už skelbimo, kviečiančio atvykti į Olandiją skinti pomidorų. Kalbanti anglų, vokiečių kalbomis pedagogė neišsigando nekvalifikuoto, užtat neblogai atlyginamo darbo.
„Šiltnamyje skyniau pomidorus, gyvenau viename name su lenkais, maždaug dešimt žmonių“, – pradžią pamena Aušra.
Dėl darbo kūdikio nepaliks
Svetur mergina jautėsi vieniša, atitolusi nuo šeimos, draugų ir Lietuvos. Vienatvė baigėsi, kai internetu susipažino su Mantu. Netgi sugrįžo į Lietuvą pasimatyti su širdį suvirpinusiu jaunuoliu.
Pažintis buvo lemtinga – netrukus Mantas pasekė paskui mylimąją į Olandiją. Medicinos įrangos inžinierius M. Striška emigracijoje irgi tapo nekvalifikuotu darbininku: lenkė nugarą konservų fabrike, kur reikalinga fizinė jėga, būtinas didelis tempas, be to, vargino drėgmė. Dabar Mantas džiaugiasi kur kas geresnėmis sąlygomis – įsidarbino fabrike kilimų audėju.
Paskutines savaites iki gimdymo skaičiuojanti Aušra prieš išeidama dekretinių atostogų triūsė daržovių fabrike – rūšiavo morkas, svogūnus, obuolius, skynė ir pakavo gėles. Nors Olandijoje motinystės atostogos tetrunka šešiolika savaičių, A. Striškienė nusiteikusi į darbą greitai negrįžti.
„Man nėra įprasta auklei palikus keturių mėnesių vaikutį eiti dirbti. Dukrelę pati auginau iki pusantrų metų. Ir šįkart įdarbinimo agentūrą, su kuria esame sudarę sutartį, perspėjau, kad į darbą grįšiu, kai jausiu, kad aš ir vaikas tam jau pasirengę. Darbdavys neprieštaravo. Kad ir kada grįžčiau, darbo vieta man bus pasiūlyta“, – sako mama.
Po keturių mėnesių, kai baigsis valstybės išmokos, ji planuoja registruotis Darbo biržoje. Šioji dar pusmetį mokės nedarbo išmoką. Vėliau, kol mažylė paaugs, keturių asmenų šeimą teks išlaikyti vienam tėveliui. Tiesa, Aušra juokauja, kad prie bendro biudžeto prisideda ir vaikai. Už vyresnėlę emigrantų šeima iš valstybės kas mėnesį gauna 81 eurą ir dar po 191 eurą kas ketvirtį.
Susitaupo ir juodadarbiai
A. Striškienės teigimu, nekvalifikuotų darbininkų atlyginimo visiškai užtenka išlaikyti šeimai ir dar susitaupyti numatytiems planams Lietuvoje įgyvendinti.
Anot jos, už 38 valandų darbo savaitę uždarbis į rankas siekia 200–250 eurų, per mėnesį susidaro apie 1 100 eurų. Aušra tvirtina, kad iš tokio atlyginimo įmanoma sutaupyti.
„Tik aš visada sakau, kad reikia iš 250 eurų savo atlyginimo 100 eurų dėti į kojinę, o iš likusių stengtis pragyventi“, – dalijasi patirtimi emigrantė.
Didelis privalumas – savas automobilis. Darbdavys papildomai moka, jei į darbą atvažiuoji ne vienas, o pakeliui susirenki kolegas. Neturinčiųjų savo transporto atvežimu pasirūpina darbdavys, tačiau už tokią paslaugą iš atlyginimo išskaičiuojama apie 2 eurus per dieną.
„Kol kas mus tenkina ir darbas, ir uždarbis. Nors ir nekvalifikuotas, bet mūsų jis nežemina“, – tvirtina pedagogė. Anot jos, kad gautų darbą, atitinkantį išsilavinimą, ne išskirtinę specialybę turinčiam emigrantui Olandijoje tektų nueiti ilgą kelią. Pirmiausia – idealiai išmokti olandų kalbą. O jei Aušra sumanytų įsidarbinti švietimo įstaigoje socialine pedagoge, jai dar tektų įveikti kelerių metų kursus.
Moteris svarsto: stengtis būtų verta, jei šeima planuotų Olandijoje įleisti šaknis. Bet Striškos apie tai negalvoja. Jie jaučia, kad nei išmokta kalba, nei šalyje pragyventi metai, nei turtinė padėtis nepadės svetur pasijusti visiškai savais. „Vis tiek visada olandams liktume tik emigrantais. O gal mes tiesiog senų pažiūrų, nes mums reikia Lietuvos“, – svarsto A. Striškienė.
Sugrįžimas tolsta
Aušra su vyru nededa pastangų, kad svečioje šalyje gimusi dukra ar netrukus ateisiantis mažylis gautų Olandijos pilietybę.
„Mus traukia tėvynė. Būtų skaudu čia likti, kai esame abu lietuviai ir dukra Lietuvos pilietė“, – sako ji. Be to, anot A. Striškienės, Olandijoje emigrantams nėra labai paprasta įsitvirtinti. Daugėja atvykėlių lenkų, turkų, rumunų ir kitų, todėl konkurencija darbo rinkoje svetimšaliams irgi didėja.
Moters nuomone, svarbiausia – pelnyti darbdavių pasitikėjimą. Striškoms tai pavyko.
„Dabar darbdaviai įdarbinimo agentūros prašo mus atsiųsti“, – džiaugiasi A. Striškienė.
Per šešerius metus ji teigia nė karto nepajutusi, kad darbdaviai į emigrantus žiūrėtų iš aukšto. Jai netgi susidarė nuomonė, kad čia ištikus bėdai susitarti su viršininku dėl vienos kitos laisvos dienos yra lengviau nei Lietuvoje. Paklausta, kada jaunos šeimos kelias pasuks į tėvynę, A. Striškienė atsidūsta: sunkus klausimas. Emigrantų planus griauna Olandijoje besikeičianti ekonominė situacija. Pasak Aušros, brangstant būtiniausiems produktams, auga pragyvenimo išlaidos ir susitaupyti planuojamą sumą darosi sunkiau.
„Lietuvoje turime tikslų, ir kol nesukaupsime sumos, reikalingos jiems įgyvendinti, būsime čia“, – atvirai sako moteris. Planavusi kelionei į Lietuvą pradėti ruoštis jau po pusantrų metų, dabar šeima mato, kad svetur užtruks dar bent porą. „O gali būti, kad ir grįžę namo važinėsime į Olandiją padirbėti sezoninių darbų“, – svarsto A. Striškienė.
