Biržietės Joanos Balčiūnaitės-Vydžienės rankose – 1931 metais pasirašyto notarinio dokumento originalas. Tas aplankstytas, apdriskęs popierius yra daug daugiau nei dokumentas. Tai vienintelis išlikęs svetimųjų išdalintus, išparceliuotus ir sudegintus jos vaikystės namus menantis daiktas. Ir savotiškas paminklas sunkiai dirbusiam, kad tuos namus įsigytų, tačiau jų netekusiam ir amžino įšalo žemėje likusiam tėveliui bei daug kančių patyrusiai šeimai.
Pirko iš būsimo prezidento galimų giminaičių
Pasidomėti Gikonių dvaru, esančiu šalia Kvetkų, gavome pasiūlymą po Lenkijos prezidento rinkimų.
Liepos mėnesį Lenkijos prezidentu tapo Bronislovas Komorovskis. Jo giminės šaknys – Rokiškio ir Biržų krašte. Neatmestina galimybė, kad Gikonių dvarą kadaise valdė Lenkijos prezidento giminaičiai Komarauskai.
2006 metais išleistoje knygoje „Biržų istorijos apubraižos“ nurodyta, jog 1847 metais Ukmergės pavieto Kvetkų parapijoje buvo keletas Komorovskių valdų – Gikonių, Paravės, Roviškio ir Skrebiškio palivarkai.
1918 metais Gikonių palivarkas priklausė Rokiškio apskrities Panemunio valsčiui. 1928 metais parceliuojant dvarą savininkui J. Kamarauskui buvo palikta 80 hektarų neliečiama dalis.
1932 metais Rokiškio notaras Jonas Blinstrobas patvirtino notarinę sutartį.
Pagal ją Lietuvos pilietis Juozas Komarauskas iš Gikonių dvaro Panemunio valsčiaus ir Amerikos pilietis Jonas Balčiūnas iš Steponių kaimo surašė pirkimo – pardavimo sutartį.
J. Komarauskas pardavė 70 hektarų žemės sklypą „su visomis trobomis, teisėmis ir prievolėmis ir su visu tuo, kas parduodamam žemės sklypui priklauso“, už sutartą kainą – 52 500 litų.
Tuo metu Gikonių dvaras buvo įkeistas Vilniaus Žemės bankui už skolą – 12000 caro rublių, tad šią skolą pirkėjas prisiėmė grąžinti.
Šio dvaro šiandien jau nėra. Likę tik sodo fragmentai, keli aplūžę pastatai. Ir žmonių prisiminimai, užrašyti Kvetkų kaimo bibliotekininkės.
Prieš keliolika metų tvarkydama žemės grąžinimo dokumentus J. Vydžienė pas žemėtvarkininkus buvo susitikusi dabartinį premjerą Andrių Kubilių, kuris vasaras leisdavo pas senelius Kvetkuose. Jis prisiminė, kad būdamas vaikas Gikonių dvaro išlikusiuose soduose dažnai riešutaudavęs.
Pinigų užsidirbo Amerikoje
Notarinio dokumento savininkės tikrasis vardas yra Joana. Tačiau tremtyje ji oficialiuose dokumentuose buvo pervardinta Jane – taip rusams buvo lengviau ištarti jos vardą.
Joana 1932 metais gimė Gikonių dvare. Ją priėmė pribuvėja.
Jos tėvelis Jonas Balčiūnas vedė pripirštą aštuoneriais metais jaunesnę gretimo Steponių kaimo gyventoją Oną Stankūnaitę, nusipirko Gikonių dvarą ir susilaukė pirmagimės dukters Joanos.
Pinigų dvarui pirkti Jonas Balčiūnas susitaupė sunkiai dirbdamas Amerikoje. Į šią šalį išvyko 1918-aisiais. Keliolika metų jis sunkiai dirbo metalo gamykloje.
Į Lietuvą nutarė grįžti, kai Amerikoje prasidėjo didžioji ekonominė krizė. Dalį sutaupytų pinigų suspėjo pervesti į Lietuvą, o dalis kažkur bankuose pradingo.
J. Vydžienė prisimena, kad tėvelis nelabai norėjo pirkti Gikonių dvarą, nes jis buvo atokioje vietoje, sunkiai privažiuojamas. Susituokęs su mama buvo sugalvojęs sugrįžti į Ameriką ir į šią šalį išsivežti žmoną su gimusia dukryte. Tačiau nuvažiavo iki Rokiškio ir persigalvojo.
Gikonių dvare gyvenimas virte virė. Pajamų gaudavo iš čia auginamų vištų, kurios gausiai dėjo kiaušinius, bei pieno, gyvulių mėsos ir grūdų.
Balčiūnų ūkyje buvo nupirkta visa tais laikais reikalinga žemės ūkio technika, žemei apdirbti buvo samdomi darbininkai.
Pašnekovė prisimena, kad namuose nuolat dirbdavo dvi tarnaitės – rusaitės iš Kvedariškio. Viena, tarnavusi daugybę metų, buvo kaip šeimos narė.
Nors Joana Gikonyse gyveno iki šešiolikos metų, ji gerai prisimena, kad tėvai dirbti nevertė, bet darbo mokė. Paauglė turėdavo išeiginių išleisti piemenį ir ganyti karves.
1936 metais gimė brolis Jonas, 1942-aisiais pasaulį išvydo sesuo Gailutė.
Iš ūkio įsigytų jaučiukų mėsa Kvetkuose prekiaudavo vienas žydas. Prieš 1940-uosius jis Joanos tėvui sakydavo: „Ateis vokietis, bus man kaput, ateis rusas – bus tau blogai.“
Taip vėliau ir nutiko. Žydą vokiečiai sušaudė, o J. Balčiūną rusai ištrėmė...
Atėmė žemes ir ištrėmė
J. Balčiūnas buvo prisipirkęs medienos ir planavo pradėti remontuoti dvarą, tačiau nesuspėjo.
Atėjo 1940-ieji. Sovietai pradėjo dalyti ūkio žemes svetimiems, apkrovė nepakeliamais mokesčiais.
Atėjus karui pas Joanos tėvus atvažiavo pažįstami ūkininkai iš Latvijos. Siūlė tėvams kartu trauktis. Tačiau tėvelis atsisakė. Dar iki šiol dukra prisimena jo žodžius: „Pamest pamesi, paskui nebeatrasi.“ Liko. Ir, anot dukters, atrado Sibiro kapus.
Atėję vokiečiai atėmė ūkio arklius. Kaimo žmonės Užusienio miške buvo pasistatę bunkerį. Vos frontui aptilus kai kurie susiruošė į namus. Joana pamena, kaip grįžę į dvarą šeimos nariai savo kelias vištas turėjo susirinkti iš eglių viršūnių. Ten užskridusios jos nebuvo iššaudytos maistui.
Vienintelė išlikusi nuotrauka su Gikonių dvaro „gonkomis“. Joje – Jonas ir Ona Balčiūnai su pirmagime Joana. Toliau matyti dvaro tarnaitė – jai buvo įdomus fotografavimo procesas, nes tą ji matė pirmąsyk.
Joana pamena, kaip vieną dieną vokiečiai atsivedė keturis vyrus ir juos tiesiog prie Balčiūnų namų žvyrduobėje sušaudė.
Prie namų žvyro karjeras buvo naudojamas dvaro reikmėms. Vėliau iš čia žvyras buvo perkamas, kai Kvetkuose statė pieninę. O pokario metais jį iš dvarvietės vežė, kas tik netingėjo...
Vėliau, frontui traukiantis, vokiečiai daug namų kaime sudegino. Tėvelis ir vėl nenorėjo trauktis. Pasak dukros, jis buvo tykaus, ramaus būdo.
Pokario metais į atokų dvarą pradėjo užsukti plėšikai. Prisistatinėdavo įvairiai.
Duodavo atėjusiems valgyti ir ko jie paprašydavo. Sako, kai kurių „skrebų“ šeimos taip ir prasigyveno.
Vienu metu dvare apsistojo po Roksalės mūšio besitraukiantys partizanai. Sakė norintys pailsėti, nes nebegalintys paeiti. Kas žino, ar ne ta poilsio naktis ir nulėmė buvusio dvaro savininkų tremtį – už sienos jau gyveno vadinamieji „sklypnikai“, kurie buvo atkelti iškart po karo...
Vadinamiems bežemiams sovietai dalino sklypus iš nusavinto Gikonių dvaro.
Moteris prisimena, kaip tie „sklypnikai“ nespėjus jos šeimos išvežti į tremtį susivarė karves. Po ketverių metų namus sudegino. Sako, naujieji „šeimininkai“ kaminų nekrėtė... Apie tai, jog sudegė namai, Balčiūnai sužinojo tremtyje gavę kaimynų laišką.
Pasiėmė ir vaikus
Balčiūnus į tremtį išvežė 1948-ųjų gegužės 22 dieną. Tuo metu namuose buvo tėvai ir jaunesnioji sesuo. Joana su Jonu tuo metu mokėsi Pandėlio gimnazijoje. Mergina buvo bebaigianti penktą klasę. Brolis buvo antrokas.
Kareiviai leido Balčiūnams šį bei tą iš namų pasiimti. Vėliau Joanos tėvai pasakojo, kad geriau elgėsi rusų kareiviai – lietuviai buvo bjauresni.
Tremiami tėvai paprašė užvažiuoti į gimnaziją ir paimti vaikus, sakė – jei važiuoti, tai visiems kartu.
Kartu su jais buvo ištremta prie pat perėjimo punkto į Latviją per Neretos upelį gyvenusio ūkininko Antano Baublio šeima.
Dvi savaites važiavo traukiniais, vėliau tremtiniai perskirstymo punkte buvo „iškrauti“, perskirstyti ir Jenisejumi plukdomi baltu laivu, kuris vadinosi „Stalinas“.
Lietuviai pakliuvo į Krasnojarsko krašto Piskunovkos kaimą. Miške, taigoje, buvo šiek tiek barakų, pastatytų lenkų karo belaisviams. Šie, beje, buvo išmirę nuo šiltinės.
Dvidešimt lietuvių šeimų pasistatė savo namus. Tarp jų – ir Balčiūnai.
Darbštūs lietuviai, kuriuos vietos rusai vadindavo prancūzais, ir čia prakuto. Išbedžiojo derlingas žemes, pasodino bulvių. Jomis ir kiaules nupenėdavo, ant arklių mėšlo sugebėdavo užsiauginti net agurkų.
Į barakus žmonės būdavo atvaromi sezoniniams darbams. Tarkim, žiemą atveždavo ir rusų kolūkiečių, kurie turėjo įvykdyti normas – išpjauti tam tikrą kiekį medienos. Medžiai buvo plukdomi Jenisejumi į Igarką.
Joanai teko ne tik dirbti miške, pjauti ir grėbti žolę kolūkio arkliams, bet ir sandėliuoti geležinkeliui skirtus medinius pabėgius. Vėliau ji nusilpo ir dėl mažakraujystės pateko į ligoninę. Iš čia miško ruošos darbų atlikti nebegrįžo, buvo priimta dirbti valgykloje.
Tėvelis tremtyje išgyveno septynerius metus ir mirė – neatlaikė jo širdis.
Vėliau šeima išvyko į Krasnojarską, kur buvo statoma hidroelektrinė.
Joana mokyklos Rusijoje nebelankė. Brolis irgi nebesimokė. Tik sesuo, kuri į Sibirą buvo išvežta visai mažutė, baigė mokyklą.
Stumdė ir neregistravo
Joana Balčiūnaitė iš tremties į Lietuvą sugrįžo 1959-aisiais. Tiesa, be teisės apsigyventi Lietuvoje.
Namų po vienuolikos metų nepažino. Jie buvo sudegę, sodas apleistas, o buvusioje pirtyje ir klėtyje šeimininkavo svetimi žmonės.
Laikinai apsigyveno mamytės gimtinėje Steponių kaime, Rokiškio rajone. Ją priglaudė teta, kurios sūnus – žinomas rašytojas Rimantas Šavelis.
Mergina bandė prisiregistruoti Biržuose, tačiau jai vis nebuvo leidžiama. Ji iki šiol dėkinga buvusiam vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui Jonui Karosui, kuris viename posėdyje paprašė baigti merginą kankinti ir jai buvo leista prisiregistruoti.
Biržuose Joaną priglaudė viena pažįstama, irgi tremtinių giminaitė.
Vėliau į Lietuvą grįžo jos mama ir sesuo. Tačiau jos apsistojo Kelmėje – arčiau prisiregistruoti nebuvo leista. Brolis Lietuvoje ilgai neužsibuvo, vėl sugrįžo į Rusiją. Mirė nesulaukęs net penkiasdešimties nuo plaučių vėžio.
Joana sako irgi ne kartą galvojusi vykti atgal į Rusiją. Ne kartą gailėjosi, kad sugrįžo – tėvynėje buvo sunku pritapti.
Sūnus tapo interjero dizaineriu
Su būsimu vyru Romu Vydžiumi Joana susipažino... per radiją. Jį nusipirko, bet nemokėjo įsijungti.
Draugė paprašė pažįstamo Romo pagalbos. Jis tuo metu dirbo kino teatro administratoriumi. Ne tik išmanė techniką, bet naktimis iš radijo stočių prisirašydavo įvairiausios užsienietiškos muzikos, o dieną ją įjungdavo, kad galėtų klausytis vaikštantieji Vytauto gatve. Net partkomo darbuotojams neužkliuvo, kai jie su žmonomis pasivaikščioti eidavo klausydamiesi Franko Sinatros...
Pora susituokė 1963 metais.
„Buvom neturtingi kaip šiaučiai“, – juokauja Joana ir Romas Vydžiai.
Prisiglaudė V. Kudirkos gatvėje pas Romo tetą nedideliame koridoriuke. Vėliau namus perstatė. Sako, tebestato juos iki šiol.
Joana jau augindama sūnų baigė vakarinės mokyklos aštuntą klasę ir Kauno kooperacijos technikumą. Buvo pirmūnė. Dirbo Nemunėlio Radviliškio kooperatyve buhaltere, šiek tiek restorane, o vėliau – prekybos bazėje ekonomiste.
Romas dirbo rajono gamybiniame susivienijime, vėliau rajono kapitalinės statybos skyriuje, rajkoopsąjungoje darbų vykdytoju, o prieš pensiją šešiolika metų – tarpkolūkinėje organizacijoje.
Pora užaugino sūnų Audronį. Vaikinas mokėsi penketais. Baigė „Atžalyno“ vidurinę mokyklą, kurios mokytojai dar mena išskirtinių gabumų mokinį.
Dabar 45 metų A. Vydžius gyvena Vilniuje ir yra žinomas architektas bei interjero dizaineris.
Sugrįžęs į namus vienturtis tėvus vaišina įvairiausiais skanėstais.
Vienintelė anūkė Milda studijuoja ekonomiką, o pagal studijų mainų programą neseniai mokėsi Korėjoje.
Tėvelio atminimui – akmuo
Anksčiau buvę konservatorių partijos nariais Vydžiai iš jos išstojo. Jiems nepatiko keistas uždarumas, „kur niekas atvirai nieko nepasako“. Nenorėdami politikuoti pasitraukė ir iš tremtinių veiklos. „Ir tarp tremtinių buvo visokių žmonių“, – sako Joana.
Buvusio Gikonių dvaro savininko dukrai gaila, kad jos buvusius namus išdraskė. Skaudžiausia, kad net nežino už ką. „Ir ką mes padarėme tokio, kad mus taip toli nuo Lietuvos reikėjo ištremti?“– tarsi savęs klausia moteris.
Paskutinį kartą buvusią dvarvietę lankiusi prieš keliolika metų. Deja, ta vieta jai jau neatpažįstama. Nebėra ir namų, ir nepaprastai skanius obuolius ir kriaušes nokinusių sodų, ir riešutynų, ir įvairiausių egzotiškų medžių.
Sūnus, beje, neseniai buvo susiradęs advokatę, kuri žadėjo bandyti paieškoti Amerikos bankuose dingusių senelio pinigų.
Moteris neaplankė ir buvusios tremties vietų. Vienu metu norėjo grįžti ir parsivežti į namus tėvelio palaikus. Jei būtų buvęs gyvas brolis Jonas, gal tai ir būtų padariusi.
Pašnekovė abejoja, ar tėvelio kapas Sibire dar bus išlikęs. Kapinaites jau seniai galėjo pasiglemžti taiga.
„Pagal mūsų tikėjimą svarbiausia, kad kapas yra pašventintas kunigo“, – raminasi moteris. Biržų miesto kapinėse Joanos tėvui pastatytas akmuo, ant kurio užrašyta: „Balčiūnui Jonui, amžinai likusiam Sibiro tremtyje, atminti“.
Jurgita VITKAUSKIENĖ
