„Nusprendžiau sustabdyti narystę LVŽS ir šešėlinėje vyriausybėje. Lieku dirbti LVŽS frakcijoje Seime ir Užsienio reikalų komitete. Tai – sprendimas, kurį įvairiausiais pjūviais išnagrinėjau per vasarą ir aptariau su partijos ir frakcijos vadovais.
Tikiuosi, kad šis atvėsimas atvers langą naujam proveržiui ir galėsiu būti daug naudingesnis tiek Lietuvos politikai, tiek LVŽS. Nėra jokio konflikto ir jokio skandalo. Esu dėkingas LVŽS kolegoms ir bičiuliams už puikius iššūkių ir augimo pilnus 6,5 metų. Spaudžiu pauzę, po kurios tikiuosi pasiūlyti labai stiprių akordų“, – taip rugsėjo viduryje apie sprendimą stabdyti narystę LVŽS feisbuke paskelbė G. Surplys.
Naujienų portalo tv3.lt interviu su Giedriumi Surpliu: apie veiklos valstiečių gretose sustabdymą, Ramūno Karbauskio lyderystę, demokratiją LVŽS, viešą Tomo Tomilino gėdijimą Naisiuose, pasvarstymus apie pasitraukimą iš politikos ir kodėl laimėti – ne nuodėmė.
Kada pradėjote galvoti apie narystės partijoje sustabdymą ir kodėl jį priėmėte?
Rimčiau galvoti aš pradėjau vasarą. Liepos mėnesį buvome susitikę su Ramūnu Karbauskiu, aš išsakiau savo jauseną partijoje, papasakojau apie savo įvairius planus. Pasišnekėjome apie dvi valandas. Tada dar porą mėnesių svarsčiau ir rugsėjo mėnesį nusprendžiau, kad reikia šiek tiek atsitraukti nuo veiklos partijoje tam, kad išsigryninčiau savo kaip politiko profilį.
Ką aš turiu omenyje? Tikrai gyvename labai nelengvus metus, būti politiku – nemenkas iššūkis. Turime krizę po krizės, turime karą. Šioje vietoje, aš visada buvau žmogus, kuris bando ieškoti kompromisų ir idėjų, ties kuriomis mes galėtume susitelkti. Mano galva, tai yra didžiausia dovana, kurią Lietuvos politikai šiuo metu galėtų įteikti savo rinkėjams.
Būdamas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariu ir partijos pirmininko pavaduotoju aš dažnai tiek politiniuose koridoriuose, tiek socialiniuose tinkluose jausdavau šaltuką, tam tikrą pašaipą, kad ką tu čia valstietis gali pasakyti, Ramūnas Karbauskis jau viską už tave pasakė.
Kitą vertus, esu subjektyvus, bet, mano nuomone, turime, švelniai tariant, ne pačią stipriausią vyriausybę per Lietuvos istoriją ir čia, su visa nuoširdžia pagarba dabartiniams valdantiesiems, manau, kad jie tikrai turi geresnių, kompetentingesnių tam tikrose srityse, kurie būtų daug geriau tvarkęsi su visomis šiomis krizėmis.
Natūralu, kad opozicijoje, taip pat ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, kyla didelė pagunda labai garsiai, triukšmingai reikšti nepasitenkinimą dabartine vyriausybe. Aš dažnai partijoje būdavau tas žmogus, kuris bandydavo sakyti, kad taip, jie dirba blogai, bet mes visą laiką turėtume pasiūlyti kažką, jeigu kritikuojame, mes turėtume vengti aštrių epitetų, įžeidinėjimų ar įsivaizdavimo, kad tu pašiepsi vieną ar kitą ministrą feisbuke ir nuo to pasidarys geriau tavo rinkėjams.
Bandžiau dažnai sakyti, kad turėtume būti konstruktyvi buvusi valdančioji partija, kuri daug nuveikė Lietuvos labui būdama valdžioje. Jeigu mus dažnai kritikuodavo, iš mūsų dažnai tyčiodavosi, tai nereiškia, kad mes tuo pačiu turėtume atsakyti.
Šioje vietoje mūsų nuomonės skirdavosi su kai kuriais partijos kolegomis. Tai man kėlė tam tikrų įtampų, nepatogumų, nes viena yra Giedrius kaip Giedrius, kita yra Giedrius kaip valstietis ir kaip pirmininko pavaduotojas. Tai natūralu, kad aš turiu laikytis partijos pozicijos ir priėjau tašką, kai supratau, kad pakeisti partijos ta linkme, kurią aš norėčiau, man nesiseka. Turbūt ne tik dėl mano savybių, bet ir dėl objektyviai esančių aplinkybių, kaip minėjau, krizė po krizės. O prisitaikyti prie tam tikrų partijos pozicijų, su kuriomis aš nenorėjau sutarti, man reikštų savotišką stagnaciją ir kompromisą su savimi.
Ir su Ramūnu Karbauskiu, ir su kai kuriais partijos kolegomis tikrai ne kartą nuoširdžiai pasišnekėjome ir gražiuoju sutarėme, kad aš neišeinu pas Skvernelį, neišeinu pas Landsbergį, neišeinu pas nieką, aš tiesiog šiek tiek atsitraukiu, kad pasižiūrėtume kaip man, kaip politikui, sekasi atsisiejus nuo partijos pavaldumo ryšių ir kaip partijai sekasi atsisiejus man nuo jos, ypač užsienio politikos srityje.
Savo narystę partijoje sustabdote metams. Ar jūs tikitės, kad po vienerių metų to konstruktyvumo partijoje atsiras daugiau?
Neturiu kažkokio scenarijaus, kad štai, kažkas įvyks ir aš su balta pieno puta sugrįšiu. Metai toks simbolinis terminas, kuris yra įrašytas partijos įstatuose, kad kiekvienas partijos narys turi teisę sustabdyti savo narystę iki metų. Pavyzdžiui, taip buvo su Virginijumi Sinkevičiumi, jis buvo sustabdęs savo narystę, paskui tikriausiai pamiršo, nieko nepranešė partijos skyriams. Tokiu atveju, jeigu esi susistabdęs ilgiau negu metams, tavo narystė yra naikinama. Tie metai yra toks simbolinis terminas.
Tas mano sugrįžimas gali būti ir anksčiau, gali jo ir iš viso nebūti. Aš dabar noriu atsiriboti ir pabūti su savimi. O dėl to, kaip keisis partija, sakau, mes išgyvename pilną iššūkių laikotarpį. Natūralu, kad ir partija, kaip organizacija, keičiasi. Aš norėčiau, kad mes liktume labiau išlaikyta centro jėga, bet, natūralu, kad rinkėjai, kurie yra visiškai neišgirsti dabartinės vyriausybės ir vienintelis pažadas iš premjerės yra laukti kitų rinkimų, kai bus galima išsirinkti kitus, tai jie darosi nekantresni, irzlesni.
Aš, kaip politikas, suprantu, kad negaliu perlipti per save ir duoti rinkėjams to, ko jie iš manęs tikėtųsi. Ta pertrauka man bus labai naudinga pasižiūrėti, kad gal aš kažkokių atrasiu būdų būti piktesnis, draskyti Landsbergio marškinius (juokiasi). Supratau, kad griežtų pozicijų, rėksmingų pareiškimų ar protestų negaliu išspausti iš savęs.
Porą metų ar daugiau aš partijoje organizavau tokią politikos mokyklą, kur mes su partijos nariais daug diskutuodavome ar apie tarptautines aktualijas, ar nacionalines aktualijas, eidavome į teisės, Konstitucijos, tarptautinės teisės, ekonomikos pagrindus. Aš labai norėčiau, kad mūsų partija augtų intelektine prasme. Tikiuosi, kad taip ir bus.
Kodėl tada likote valstiečių ir žaliųjų frakcijoje Seime? Atrodo, kad tai tas pats katilas, ta pati virtuvė, tie patys žmonės. Atsitraukėte nuo partijos, bet nuo frakcijos ne.
Dažnai gali taip pasirodyti, bet mes turime išskirtinį fenomeną, kad partijos pirmininkas nėra Seimo narys, nėra frakcijos narys. Iš tikrųjų, frakcija ir partija nėra tapatu, mes dažnai veikiam autonomiškai kaip frakcija. Valstiečių ir žaliųjų frakcijoje dirba ir nepartiniai žmonės, ir Antanas Vinkus, ir Rimantė Šalaševičiūtė, ir Eugenijus Jovaiša.
Kai pranešiau frakcijai savo sprendimą, nuoširdžiai netikėtai man, sulaukiau daug pasakymų, kad mums tavęs reikia, kur tu eini. Sutarėme ir su frakcijos vadovybe, ir su partijos vadovybe, kad aš lieku, toliau dirbu Užsienio reikalų komitete, esu komiteto pirmininko pavaduotojas. Šioje vietoje aš klausiau Ramūno Karbauskio, kaip atrodys, jei aš dirbu Užsienio reikalų komitete ir kritikuoju valstiečių partijos užsienio politikos vieną ar kitą žingsnį. Sutarėme, kad toks yra nuomonių skirtumas, taip gali būti.
Galbūt Lietuvoje yra daug bandymo nušviesti valstiečių partiją kaip autoritarinę, visi vieningi, vienodi, su vienodomis uniformomis ir šukuosenomis, bet taip nėra. Ir pirmininką rinkomės, dalyvavau tuose rinkimuose, buvo tų diskusijų apie tai, kokiu keliu turėtų partija turėtų eiti. Tikrai tos demokratijos, kur kiekvienas gali pasakyti ok, dauguma nusprendė taip, bet aš prašau man sudaryti sąlygas balsuoti taip, kaip man atrodo, kaip man vienmandatės rinkėjai nurodė, tai tų pavyzdžių tikrai yra daug daugiau, nei, man atrodo, konservatorių gretose.
Tai nuomonių įvairovės valstiečių gretose netrūksta?
Žinote, tos nuomonių įvairovės, galima sakyti, visur trūksta. Kiekvienoje gyvenimo srityje. Bet aš vadovaujuosi ta taisykle, kuria pasaulis kelis tūkstančius metų žino kaip demokratiją, kad nuomonių įvairovė turi būti, pykčių irgi turi būti. Nors kai kurie filosofai sako, kad diskusijose negimsta tiesa, nes pyktis užslopina tą tiesą.
Bet mes turime rasti kažkokį būdą priimti sprendimą. Nes jei mes tik sėdėsime ir ginčysimės, tai mes būsime diskusijų būrelis, o ne politinė partija. Kai išsiginčijame, ateina laikas, kai turime priimti sprendimą, jį priimame daugumos būdu. Sprendimas priimtas, toks jis priimtas, tada darbas jį iškomunikuoti ir vykdyti.
Taip veikia demokratija. Diskusijų pas mus galėtų būti daugiau, bet lygiai taip pat mes turime atliepti rinkėjų lūkesčius ir kažkokius sprendimus priimti. Tikrai ne visada sutinku, sutikdavau ir sutiksiu su partijos sprendimais. Bet jei tu neturi argumentų, negebi sutelkti vienminčių ir pralaimi demokratinius balsavimus dėl sprendimų, tada tenka susitaikyti su tuo.
Praėjusią vasarą teko dalyvauti valstiečių suvažiavime Naisiuose. Tada buvo karščiausias viso Tomo Tomilino ir Ramūno Karbauskio konflikto taškas. Tomo Tomilino nuomonė skyrėsi tiek nuo partijos pirmininko, tiek nuo dalies kitų partijos narių. Tas suvažiavimas tikrai buvo įspūdingas renginys ta prasme, kad ant scenos užlipa skirtingi žmonės ir kai kurie iš jų „kalė prie kryžiaus“ T. Tomiliną, vos ne išdaviku vadino. Jūs man paaiškinkite, sakote, kad nebūtinai reikia balsuoti kaip partija, bet T. Tomilinas turėjo kitokią nuomonę ir tame suvažiavime vyko vos ne viešas jo gėdijimas?
Ten buvo tikrai karšta vasara, tikrai įkaitusi situacija. Aš ir šiandien Tomui sakau ir esu šventai įsitikinęs, kad galutinis išrišimas visos situacijos buvo išprovokuotas abiejų pusių. Tomas, mano galva, tikslingai provokavo tą konfliktą. Galbūt buvo išankstiniai susitarimai su Sauliumi Skverneliu. Turbūt, kad taip buvo.
Kas buvo esminis momentas ten, kad Tomas nesutiko su viena iš svarbiausių partijos nuostatų dėl tradicinės šeimos. Kaip ir buvo sutarta, kad mes galime turėti skirtingas nuomones, išraiška, kaip tu tą nuomonę gali išreikšti yra ieškotina, tu gali nebalsuoti, galbūt net balsuoti taip, kaip partija nenori, kad tu balsuotum.
Tu gali paspausti tą mygtuką ir patylėti arba tu gali labai garsiai pareikšti. Tomas pasirinko tą didžiausią konfrontacijos būdą. Tu paskui neturėtum eiti į žiniasklaidą ir atvirai konfrontuoti, diskredituoti ir taip toliau.
Mano supratimu, čia buvo problema. Aš būčiau nustebęs, jei tiesa būtų tokia, kad pats Tomas to neprovokavo. Gal tą jis darė tikslingai, turėdamas tam tikrų tikslų. Aš visą laiką partijoje laikiausi tos nuostatos, kurią ir kitiems bandžiau pasiūlyti, kad mes galime diskutuoti, mes galime pyktis, mes neturėtume nutylėti, jei mums atrodo kitaip, bet tai turėtų likti partijos viduje. Kai jau yra priimtas sprendimas, tai partija turi tą sprendimą įgyvendinti. Čia jau susitarimo klausimas, ar tu pasirenki atskirąją nuomonę, ar tu nebalsuoji, ar tu tuo metu patyli.
Ko nereikėtų daryti, nemanau, kad kitos partijos tą daro, tai viešai aiškinti santykius tarp partijos narių.
Tomo Tomilino atvejis tik viena iš daugelio pastarųjų metų išėjimų iš valstiečių gretų istorijų. Ir T. Tomilinas, ir jūs, ir Agnė Širinskienė, ir pas demokratus perėję politikai. Ar galima sakyti, kad valstiečiai patiria, jeigu galima taip pavadinti, protų nutekėjimą ir išgyvena krizę?
Sakyti, kad nieko nevyksta, būtų naivu. Partija natūraliai išgyvena nelengvą laikotarpį vien dėl to, kad mes per vieną naktį dideli užaugome ir mes buvome nevienalyčiai. Kaip ir dabar Saulius Skvernelis formuoja savo naują politinę jėgą, tai tiesiog blokais ateina žmonės. To buvo nemažai, tad čia vienas užprogramuotas galimas sunkumas.
Kitas galimas sunkumas – bandymas pozicionuoti save toje opozicinėje kairiojoje erdvėje, kur mes turime ir socdemus, ir Darbo partiją, ir Sauliaus darinį, ir Šeimų sąjūdis. Vyksta daug dalykų, tad, natūralu, kad mūsų partija ir jos skirtingi nariai skirtingai supranta, kur link mes turėtume judėti.
Tos pačios krizės, kurios verčia mus aktyviau reikšti savo nuomonę. Pavyzdžiui, koronos krizė ir Dainiaus Kepenio pozicija, kuri tikrai nebuvo partijos pozicija, bet buvo labai garsiai reiškiama, dėl to, galėjo susidaryti įspūdis, kad tai partijos pozicija.
Tas bandymas save apibrėžti vyksta ir, natūralu, kad tos girnos ar centrifuga besisukdamos išmeta kažką iš barščių. Mano supratimu, tikrai yra žmonių, kurie išėjo, trenkė durimis garsiai, bet dabar gailisi, galime pamatyti kažkokių sugrįžimų. Kitas dalykas, mano atveju, tai tiesiog bandymas atsiriboti, ramiai pasėdėti ant atsarginių suoliuko, be jokių tikslų išeiti į kitą partiją. Taip irgi gali būti.
Paminėjote sugrįžimus. Kažkas norėtų sugrįžti į LVŽS?
Yra tokių pasvarstymų.
Išskyrėte D. Kepenio atvejį. Grįžtant prie T. Tomilino, kodėl buvo tokia skirtinga reakcija į žmones, kurie turi savo nuomonę, kuri nesutampa su partijos pozicija? Kodėl D. Kepenis vis dar yra LVŽS narys, o T. Tomilinas – ne?
Sakau, čia yra vienas esminis skirtumas tarp Dainiaus ir Tomo atvejų – Dainius Kepenis niekada viešai nėjo prieš partijos poziciją. Jis visą laiką pabrėžė, kad tai yra jo nuomonė, jo ilgo gyvenimo, sveikatingumo kelio išraiška. Jis transliuoja šią žinutę, bet tai niekada neapeliuoja į partijos poziciją, niekada nebuvo pristatomi kaip konfliktuojantys dalykai. O Tomo atveju, buvo kitaip. Ir, manau, pagrindinė priežastis, kuo skiriasi šie du atvejai, yra tai, kad Tomas to konflikto turbūt norėjo tikslingai.
O jus ar viliojo į Demokratų „Vardan Lietuvos“ gretas?
Ką reiškia viliotas? Viliotinių niekas nešoko (juokiasi). Tiek juokais, tiek ne juokais tų pokalbių buvo, bet jie buvo prasilenkiant Seimo salėje ar koridoriuje. Ir tiek. Aš pakankamai aiškiai buvau ištransliavęs, kad aš neieškau alternatyvų.
O iš kitų partijų?
Kadangi aš esu buvęs jaunųjų krikdemų pirmininkas ir išėjęs iš krikdemų partijos, kai jie jungėsi su konservatoriais, man netiko tas jungimasis, atrodė, kad jis neteisingas, tai natūralu, aš turiu pažįstamų iš buvusių krikdemų. Tai tie patys konservatoriai patimpčioja, kad turėtum ateiti į mūsų pusę. Bet čia nieko rimto, juokais pasišpilkavimas.
Kalbėjote apie valstiečių užsiimtą poziciją, kurioje galbūt yra per daug patyčių ar aštresnių pasisakymų. Ar yra daugiau žmonių valstiečių partijoje, kurie galvoja kaip jūs?
Kaip ir kiekvienoje partijoje, visokių tų žmonių yra. Yra žmonių, kurie yra ramesni, yra žmonių, kurie yra aršesni. Mes esame sutarę, kad neturime būti su vienodomis šukuosenomis ir vienodais balso tembrais. Tiems, kam natūraliai gaunasi kalbėti aštriau, kalba aštriau. Kam natūraliai gaunasi kalbėti subtiliau, tie tą daro subtiliau. Tai yra išraiškos formos ir, natūralu, jų yra įvairių. Bandome gyventi su tuo, kad didžiausia nauda partijai, kai kiekvienas veikia pagal savo natūrą, pagal savo prigimtį.
Ar Ramūnas Karbauskis vis dar yra tas pirmininkas, kokio reikia LVŽS?
Kai aš ryžausi kandidatuoti pirmininko rinkimuose, daugelis tai traktavo kaip reveransą Karbauskiui ar kaip surežisuota spektaklį, bet iš tikrųjų mano noras buvo pažiūrėti, ar tikrai tiesa, ką visi kalba, kad Ramūnas Karbauskis atgyveno, nebepataiko į ritmą, poliarizuoja ar panašiai. Tie rinkimai vyko be jokių didelių agitacijų tiek iš mano, tiek iš Ramūno pusės.
Aš manau, kad tas procentas, aš gavau, berods, 28 proc., jis menkus likusius procentus (juokiasi), atspindi situaciją partijoje. Trečdalis mano, kad kažkokių pokyčių reikėtų, bet du trečdaliai tų pokyčių nenori.
Esu daug diskutavęs su Virginijumi Sinkevičiumi, Sauliumi Skverneliu, kad jeigu jums nepatinka partija, tai mes turime ją keisti iš vidaus, nebūtina išeidinėti. Imkitės, galite kandidatuoti pirmininko rinkimuose ir žiūrime, kaip bus.
Mano supratimu, bet kuriai partijai, kaip didelei politinei organizacijai, nėra lengva. Tai, kad Ramūnui Karbauskiui pavyksta ją suvaldyti, ir tą daryti autoritetingai, tikrai partijos nariai jį gerbia, yra dėl ko nepritaria ar nusistebi, bet, iš principo, ta pagarba yra. Tai ir charizmos dalykas.
Kodėl Virginijus Sinkevičius ir Saulius Skvernelis nepasirinko keisti partijos iš vidaus? Kodėl jie nusprendė pasitraukti?
Čia reikėtų jų klausti, bet kaip aš suprantu, tas planas turėti savo atskirą politinį darinį buvo jau seniai mintyse ruošiamas. Ar tai buvo iš ideologinių paskatų, kad netiko valstiečių programa ar vertybės, ar tai buvo grynai iš merkantilistinių paskatų, kad čia jau mes pabuvome, dabar žiūrėkime į kitus plačius horizontus, čia reitingai krenta, tai gal eikime kažkur geriau, šito aš negaliu atsakyti.
Kiekvienas žmogus, kuris nori kažkam vadovauti, supranta, kad tie žmonės, kuriems tu nori vadovauti, o jų yra daug, nes, kaip minėjau, partija yra didelė organizacija, jie turi savo inerciją. Tu negali ateiti, spragtelėti ir iš valstiečių padaryti liberalų, konservatorių, iš regionų žmonių negali padaryti Paupio rajono Laisvės partijos lygio žmonių.
Matyt, ta inercija kai ką gąsdino. Valdyti organizaciją yra didelis darbas ir jos taip paėmęs pagal save nepakreipsi.
O ar tiesa, kad tikroji jūsų narystės sustabdymo priežastis yra konfliktas dėl sąrašo vietos Europos Parlamento rinkimuose?
Ne. Nežinau, iš kur tie pletkai yra, įdomu, kad kažkas juos kuria. Ką sakiau ir Ramūnui Karbauskiui po partijos pirmininko rinkimų, kai jis paskyrė mane vienu iš savo pavaduotojų, kad man partijoje ne visada yra patogu, yra dalykų, kur aš tikrai nepritariu ir man sunku viešai stovėti ar ginti pozicijas. Pasakiau, kad jei skirs mane pavaduotoju, aš tikrai nebūsiu tas, kuris patogiai viskam pritarinės ir sakys: „Ramūnai, kaip tu čia fantastiškai sugalvojai“.
Šią vasarą aš pamačiau, kad dėl užsienio politikos mūsų pozicijos ėmė vis stipriau skirtis. Gal ir nusivylimą savimi jaučiu, kad aš, dviejų diplomatijos magistrų savininkas, negebėjau įtikinti partijos kolegų ir Ramūno, kad reikėtų daryti taip, kaip man atrodo. Užleidžiu vietą, tegul partija parodo, ką ji gali užsienio politikoje srityje be manęs.
O dėl Europos Parlamento rinkimų pasikalbėjimų visada buvo, Ramūnas žino, kad aš turiu tokių norų ir tikslų, bet tai nebuvo kalba, kad arba duodi man pirmą numerį, arba aš pasitraukiu iš partijos. Apie tai nebuvo kalbos. Aš ir pats suprantu, kad pirmas numeris turėtų priklausyti ne man.
Bet neatmetate galimybės dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose po valstiečių vėliava?
Tikrai ne. Bet aš nuoširdžiai noriu pažiūrėti, kokį aš turiu politinį krūvį atsisiejęs nuo valstiečių. Ta etiketė, ypač Užsienio reikalų komitete, sukuria tokį įsivaizdavimą, kad aš arba rėksiu prieš, arba neturiu ką pasakyti. Aš noriu pažiūrėti, ar aš galiu formuoti kažkokią menką užsienio politikos darbotvarkę, kuri būtų telkianti, vienijanti.
Ką tikrai pavyko padaryti dėl partijų susitarimo dėl užsienio politikos, kai man pavyko prie vieno stalo susodinti Ramūną Karbauskį, Astą Skaisgirytę, Žygį Pavilionį, Eugenijų Gentvilą, Matą Maldeikį. Mes tada nuoširdžiai dvi valandas kalbėjomės apie užsienio politiką. Po ko po truputį pradėjo gimti prezidento iniciatyva, kad reikia pasirašyti partijų susitarimą.
Tuo aš noriu užsiimti. Noriu būti tas telkiantis asmuo tiek užsienio politikoje, tiek galbūt opoziciją ir valdančiuosius bandyti sutelkti, kad mes diskusijose ieškotume ne to, kas mus skiria, bet kas mus galėtų sujungti. Aš noriu pažiūrėti, ar aš be partijos turiu kokį nors krūvį, ar ne.
Jeigu pasirodys, kad aš galiu kažką pasakyti politikoje be partijos kaip Giedrius Surplys, tai tada ir mano akcijos partijoje pakils. O jeigu pasirodys, kad neturiu, tai reiškia, kad neturiu. Tada reikės arba parkiūtint atgal į partiją, arba gal net politiko kelias ne man. Aš tokių pasvarstymų irgi turiu.
Kodėl?
Viena yra politiko profilis ir lūkesčiai politikui taikos metu. Kai aš atėjau į politiką, kai pradėjau dirbti vidaus reikalų viceministru 2017 metais, tai aš ėmiausi regioninės politikos kaip harmoningo universalaus sprendimo, susodinau prie stalo ir merus, ir ministrus, ir verslininkus, ir akademikus. Pavyko pasiekti tikrai gerą kompromisinį strateginį planą – baltąją knygą dėl regioninės politikos. Mane tai vežė, man patinka toks telkimas.
Žemės ūkyje tą patį dariau, kai užuot nubrėžęs kryptį ir pasileidęs strimgalviais, išskyrus ministerijos kėlimą į Kauną (šypsosi), aš susodinau prie stalo mokslininkus, ūkininkus, verslininkus ir mes galvojome, koks Lietuvos kaimas turėtų būti ir pasirašėme strategiją keliems metams.
Man tai patinka, mane tai veža, manau, kad aš turiu tam talento. Bet karo metu, krizės metu reikia ir kitų kvalifikacijų. Aš girdžiu ne tik iš partijos kolegų, bet ir iš tam tikrų politologų, su kuriais esame draugai, kad reikia aštriau, reikia pikčiau. Bet man neišeina. Gal man tada nereikia būti politiku, gal man reikia rašyti knygas.
Kaip tik neseniai išleidote knygą „Laimėti – ne nuodėmė“. Kaip kilo idėja ją parašyti ir apie ką ji?
Nebuvo taip, kad per kadenciją opozicijoje neturi ką veikti ir rašai knygas. Aš ir iki Seimo aš rašiau visą laiką, buvau prikaupęs tos medžiagos nemažai, turiu kokias penkias knygas stalčiuje. Visada būdavo su leidyklomis suderinta iki sprendimo spausdinti, bet galiausiai išgirsdavau „ne“. Tai 2008–2009 m. krizė, tai dar kažkas.
Paskutinis bandymas, kuris prasimušė pro leidyklas buvo mano magistrinio darbo užuomazgos. Aš studijavau Vilniaus universitete Europos studijų magistrą ir mano baigiamasis darbas buvo apie krikščionybės įtaką Europos integracijai. Pradedant nuo krikščionybės ištakų ir baigiant Robertu Schumanu.
Aš tą krikščionybės įtaką žmogaus visuomeniniam elgesiui, ar mes visada turime būti nusižeminę, nulenkę galvą, atsukę skruostą, ar kaip tik krikščionybė mus turi programuoti dideliems darbams, tokiems, kokius darė Jėzus ar britų tikintieji, kurie į Ameriką plaukė kurti naujojo pasaulio.
Aš tuo labai daug domėjausi, labai daug skaičiau ir pasiūliau leidyklai idėją, kad reikėtų Lietuvai knygos, kurioje ir eilinis Giedrius Surplys, ir Biblijos citatos, ir devyni autoritetingi Lietuvos dvasininkai, trys arkivyskupai ir šeši kunigai, pasakytų, kad ei, lietuvi, tu šiek tiek ne taip esi supratęs krikščionybę dėl sovietų, dėl kitos įtakos. Krikščionybė yra apie pergales, kad tu turi būti savo srityje geriausias. Ne kiekvienas turi būti milijonieriumi, bet tu gali būti geriausias ūkininkas ar geriausias mokytojas. Tu pirmiausia turi būti geriausias, o paskui būsi pamaldus, gailestingas, nuolankus. Kai būsi sėkmingas, laimintis, tada ir tavo nuolankumas, gerumas, karitatyvinė veikla bus daug efektyvesnė, nes tu turėsi daugiau ką atiduoti.
Kai aš pasiūliau tą leidyklai, ji susidomėjo ir per devynis mėnesius gražiai gimė tas projektas. Bet grįžtant prie politinių dalykų, supratau ir pamačiau, kad tai, kad aš esu politikas, uždaro labai daug durų. Niekas knygos nereklamuoja, net ir bažnyčių klebonai bijo mane įsileisti po mišių pristatyti tą knygą kažkur bendruomenės namuose. Tai, kad tu esi politikas, kartais atrodo, kaip kažkoks nuosprendis visam gyvenimui, lyg tu žmogų būtum nužudęs.
