Kuo sudomino pasiūlymas vaidinti spektaklyje „Tartiufas“?
Kai režisierius pasiūlo pagrindinį vaidmenį, labiausiai „užkabina“ jo pasitikėjimas. Kad mąstydamas apie naują spektaklį, jis pagalvojo apie tave, kad tavimi pasitiki. Tai labai paglosto širdį.
Šiaip nemėgstu pagrindinių vaidmenų. Vaidinau pagrindinį veikėją spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, žinau, kaip tai sunku. Ypač gastrolėse. Tartiufas šiame spektaklyje, sakyčiau, nėra pagrindinis veikėjas. Jis yra direktorius, o Orgonas – savininkas. Kaip Moliere‘o pjesėje, taip ir Lietuvoje – viską daro ir kalbas sako direktorius, o savininkas sprendžia reikalus. Tartiufizmas yra visa apimanti migla. Atsikeli ryte, įsijungi televizorių – kalba tartiufas, pasiimi laikraštį – skaitai apie tartiufą, kurį parašė pats tartiufas. Nueini į parduotuvę, perki iš tartiufo. Mums pučia miglą visi, kas netingi. Vos spėji atsikelti ir jau būni apgautas. Kol repetavome „Tartiufą“, autoriams 30 proc. pakėlė mokesčius, o mes tik juokėmės. Baisiausia, kad gyvename toje komedijoje ir juokiamės. Nors iš tikrųjų tai nebejuokinga.
Jei įdėmiau pažvelgtume į Tartiufo istoriją, pamatytume, kad komedijos ten nėra: žmogus apgavo žmogų prisidengdamas šventais reikalais. Kur čia komedija? Teisybę sakančių kleantų labai nedaug. Jie mūsų visuomenėje būtų kaip a. a. kunigaikštis Vilgaudas, kuris viską rėžė tiesiai šviesiai. Kažkodėl sakyti tiesą dažnai laikoma prasčiokiškumo ženklu.
Pastaruoju metu Lietuvoje dažniau vaidinote kameriniuose spektakliuose. Ar pasiilgote didžiosios teatro scenos?
Nebuvau visai atitrūkęs nuo teatro, vaidinau Oskaro Koršunovo spektakliuose, bet Nacionalinis dramos teatras turi savo aurą, kvapą, kurį atsimenu iš studentiškų laikų. Didelis pastatas, trupė, repeticijos, teatro rutina – savotiškai to pasiilgau. Tačiau prieš premjerą, kai taip trūksta laiko, apima ir nerimas. Ilgesys visuomet virsta nerimu. Nauja pjesė yra nežinomybė. Esame lyg tam tikra mokslininkų komanda, sprendžianti pjesės vingrybes.
Esate tikintis, tačiau vaidinsite šventvagį, preke pavertusį net maldą. Ar bus nesunku rasti sąsajų su Tartiufu?
Kuo labiau žmogus demonstruoja savo tikėjimą, tuo mažiau juo tiki. Tikėjimas – paprastas dalykas. Jis yra, ir viskas. Dažniausiai žmonės tik prisidengia amžinosiomis vertybėmis. Tikėjimas – vienas stipriausių dalykų pasaulyje, besimeldžiantys žmonės man atrodo labai gražūs ir stiprūs.
Aš nebijau sakyti, kad sekmadieniais vaikštau į bažnyčią. O Tartiufas yra tik vaidmuo, aš negyvenu jo gyvenimo. Kartais ir pats padarau dalykų, prieštaraujančių tikėjimui. Prisipažinsiu, kartais esu labai nuodėmingas.
Neabejoju, kad tartiufų yra ir Vatikane, ir Tibeto vienuolyne. Ten, kiek žinau, vienuoliai daugiau laiko praleidžia ne melsdamiesi, o sėdėdami prie kompiuterio – susirašinėja su savo sekėjais Amerikoje, šie jiems siunčia pinigų. Dabar visokių herojų pilna, ne tik tartiufų, bet ir robinų hudų (na, gal tokių pusiau robinų hudų, kurie jau priplėšė, bet dar nedalija).
Visada vaidmenis atskiriu nuo gyvenimo. Panašumų tarp manęs ir Tartiufo yra, aš irgi nuodėmingas, bet niekada nesiekiu naudos kito žmogaus sąskaita. Tai vienas iš esminių dalykų.
Ar konkretūs asmenys, skandalai visuomenėje suteikia įkvėpimo kuriant šį vaidmenį? Kad ir neseniai visų dėmesį atkreipęs „džipo skandalas“?
Taip, skandalas vyksta, o mes vėl apsigauname. Kol stebime istoriją apie neišsilavinusią blondinę ir politikos atstovą, kol šnekame apie džipą, kažkas tvarko kitus reikalus. Aiškinamės, iš kur viena moteris gavo džipą, o kažkas tuo metu gauna visą visureigių gamyklą. Štai Tartiufas šneka žiniose, aiškinasi žurnalistams, o Orgonas toliau tvarko savo reikalus. Gal jis net specialiai pametėjo tą džipą, tai – lengvas grobis liaudžiai. Nuo kalbų apie embrionus irgi visa Lietuva skambėjo, o tuo metu tyliai ir ramiai buvo pakelti mokesčiai.
Kada ir kur prasidėjo jūsų susidomėjimas aktoryste?
Didžioji mano aktorystės mokykla buvo „Žilvičio“ jaunimo stovykla Karklėje. Ją lankyti pradėjau būdamas vos trejų. Ten susipažinau ir su aktoriumi Dainiumi Kazlausku, su kuriuo pakaitomis atliksime Tartiufo vaidmenį šiame spektaklyje. Mus mokęs a.a. Leonidas Donskis labai domėjosi teatru. Prisiminus jį, visada norisi dėkoti Dievui, kad leidžia vienu metu gyventi su tokiais nuostabiais žmonėmis. Jų mano gyvenime tikrai nemažai.
Trylika metų dirbu su režisieriumi O.Koršunovu. Kartu daug patyrėme ir su aktoriais Dariumi Gumausku bei Sauliumi Mykolaičiu. Vaikystę praleidau su L.Donskiu ir D.Kazlausku. Tai juk aukščiausia klasė, penkios žvaigždutės! Jie neišmokė manęs vaidinti, nes to neįmanoma išmokyti, bet išmokė suvokti, turėti skonį ir pasikliauti savo intuicija.
O jūs pats dabar daug bendraujate ir bendradarbiaujate su jaunimu?
Taip, labai stengiuosi. Aišku, kai kam ir neatrašau, nespėju. Nepykite. Norėčiau padėkoti ir televizijai, nes joje užsidirbdamas prie kitų projektų ar iniciatyvų galiu prisidėti ir negaudamas atlygio. Kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai prašo nemokamai pavaidinti jų spektakliuose ar kine, mielai jiems padedu.
Pernai jauni aktoriai perėmė jūsų ir kitų kolegų kurtus vaidmenis spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Dabar „Tartiufe“ susitinka dvi kartos. Kaip sekasi dirbti su neseniai studijas baigusiais aktoriais?
Na, kai repetuojant į mane kreipiasi Jūs, suprantu, kad nesu jauniausias komandoje. Tačiau ateityje jie sulauks to paties. Šiaip jie – labai šaunūs, darbštūs, turintys gerą humoro jausmą jauni aktoriai. Aš su jais susikalbu, taigi dar nesu senas. Ir jei mes galime kartu juokauti, vadinasi, dar susigaudau, kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje.
Daugeliui žmonių esate geriausiai žinomas kaip komikas, tačiau kai kurie aktoriai labai vengia komiko etiketės, nenori būti taip vadinami. Ar ir jūs vengiate šio apibūdinimo?
Toks gimiau ir nieko nepadarysi. Nemeluosiu sau ir neužgniaušiu savyje juoko. Man patinka, kai žmonės juokiasi. Man patinka juoktis ir juokinti kitus. Niekada specialiai nesistengsiu nejuokinti. Tai būtų absurdas. Vieni gimsta linksmesni, kiti – liūdnesni. Mes visi skirtingi ir visokių, kaip sakoma, reikia. Tik, žinoma, juokinti už pinigus yra gerokai sunkiau.
Parengė Eglė Valionienė
