Lietuvą vis dar slegia tarybinių laikų palikimas. Perėjimo nuo valstybinės ekonomikos į kapitalizmą kančios jau baigia užsimiršti, tačiau turbūt dar labai ilgai lietuvių tautą slėgs skaudaus idėjinio persiorientavimo pasekmės.
Prieš 20 metų lietuviai gyveno tarybinio socializmo sąlygomis ir buvo priversti prisitaikyti prie tuometinės ideologijos. Beveik visi buvo buvę spaliukais, pionieriais ir komjaunuoliais; dauguma siekusiųjų mokslinės, meninės, akademinės, vadybinės ir, žinoma, politinės karjeros buvo įstoję į Tarybų Sąjungos Komunistų partiją.
Lietuvai tapus nepriklausoma, faktiškai visi pasmerkė savo tarybinę praeitį ir tapo uoliais demokratais, krikščionimis bei antikomunistais. Tačiau nemalonūs faktai liko biografijoje ir vis dar slegia dabartinių politikų sąžines.
Sąžinės graužimas ir baimė, kad kam nors nešautų į galvą prikišti jaunystės palydimų, verčia buvusius komjaunuolius ir komunistus pabrėžtinai demonstruoti antikomunizmą, religinį fanatizmą ir atvirą priešiškumą Rusijai.
Įrodinėdami savo politinį lojalumą, Lietuvos politikai negali konstruktyviai diskutuoti ir priiminėti pragmatiškų politinių sprendimų. Lietuvai tai didelė nelaimė.
Atsivertėliai linksta į fanatizmą, jais lengva manipuliuoti
Drastiškas gyvenimo būdo ir deklaruojamų pažiūrų pakeitimas sukelia didesnį ar mažesnį psichologinį šoką kiekvienam normaliam žmogui. Todėl atsivertėliams būdingas didesnis psichinis nestabilumas nei pastoviesiems, jie labiau linkę į aklą fanatizmą ir kitus kraštutinumus.
Geriausi atsivertėlių fanatizmo pavyzdžiai – tūkstantmetinės daugelio religijų istorijos. Dar ir dabar aršiausiais islamo kovotojais tampa neseniai atsivertę musulmonai.
Norėdami įrodyti (aplinkiniams ar netgi sau) nuoširdų ir tikrą savo atsivertimą, atsivertėliai jaučia poreikį vėl ir vėl demonstruoti ne tik savo naująją priklausomybę, bet ir priešiškumą viskam, su kuo jie buvo susiję prieš atsivertimą.
Neseniai atsivertusius žmones lengva išvesti iš pusiausvyros primenant jų „neteisingą“ praeitį, išprovokuoti juos drastiškiems veiksmams ar šantažuoti reikalaujant parodyti savo atsivertimo tikrumą.
Buvę komunistai jaučia poreikį viešai įrodinėti savo antikomunistiškumą
Daugumą Lietuvos politikos „šviesulių“ vis dar sudaro Sąjūdžio laikais atsivertusieji iš komunistų ar komjaunuolių, turintys rimtą pagrindą baimintis, kad nebūtų prisiminta jų jaunystė.
Matomai todėl dauguma vyresnio ir vidutinio amžiaus politikų jaučiasi nesaugūs ir akivaizdžiai perdėtai demonstruoja savo antikomunizmą – juk jeigu rinkėjai ar partiečiai suabejotų jų lojalumu, tai greičiausiai reikštų jų politinių karjerų galą.
Greičiausiai būtent dėl to Lietuvos politika (iš dalies ir žiniasklaida) paskendusi ideologiniame radikalizme. Politinį pragmatiškumą ir bendros gerovės siekimą išstumia poreikis pademonstruoti ideologinį nepriekaištingumą, kitaip sakant, pilną ir negrįžtamą buvusių komjaunuolių bei komunistų atsivertimą.
Nedrįstama pasipriešinti augančiai Katalikų bažnyčios įtakai
Akivaizdu, kad Katalikų bažnyčia vis daugiau kišasi į politiką. Vatikano bažnytinę teisę ir etiką pamiršę hierarchai demonstratyviai skelbia savo rekomendacijas priiminėjant politinius sprendimus ar balsuojant. Pasitaiko, kad samprotavimai apie partijas ar politikus bažnyčioje nenutyla ir balsavimo metu.
Žiniasklaidoje laikas nuo laiko pasirodo tokiems dalykams nepritariantys straipsniai, tačiau niekas nesiryžta rimtai pasipriešinti akivaizdžiai nekonstituciniam politikos susimaišymui su religija, verčiančiam emigruoti vis daugiau kitaip mąstančių lietuvių.
Akivaizdu, kad tokią situaciją nulemia buvusių komjaunuolių baimė būti apkaltintiems nelojalumu. Tarybų Sąjungoje buvo propaguojamas agresyvus ateizmas, todėl dabar bet koks pasipriešinimas Katalikų bažnyčiai yra skelbiamas komunistiškumo požymiu.
Netgi tie politikai, kurie iš tikrųjų norėtų apriboti dvasininkų įtaką politikai, tyli, nes bijo, kad bus apšaukti ateistais – komunistais ir greitai baigs savo politines karjeras.
Lietuva pasmerkta pozuojamajai užsienio politikai
Užsienio politika nėra vien tik ideologinių nuostatų demonstravimas. Dauguma šalių stengiasi palaikyti draugiškus santykius su kaip galima daugiau valstybių. Ypač stengiamasi sutarti su kaimynais ir potencialiais prekybos partneriais.
Pavyzdžiui, Vokietija ir Prancūzija priklauso NATO, tačiau jos stengiasi palaikyti kuo geresnius santykius su Rusija – potencialia jų prekių vartotoja ir svarbiausiųjų žaliavų tiekėja.
Lietuva elgiasi visiškai atvirkščiai – stengdamasi kiekviena patogia proga demonstratyviai pažeminti ir įžeisti Rusiją. Neužmirštama viešai papriekaištauti nedemokratiškumu po kiekvienų Rusijos rinkimų, protestuojama net ir tada, kai susilaiko NATO ir Europos Sąjungos lyderiai.
Rusija buvo viešai (ir labai skaudžiai) įžeista Valdui Adamkui atsisakius dalyvauti pergalės prieš nacizmą penkiasdešimtmečio minėjime. Šiame kare žuvo milijonai paprastų rusų, ir, atsisakydamas dalyvauti iškilmėse, Adamkus pademonstravo cinišką nepagarbą jų atminimui.
Žinoma, Rusija šiuo metu kelia didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui. Dėl to verta dėti visas pastangas konsoliduojant NATO prieš Rusiją ir didinant aljanso pajėgas jos pasieniuose, tačiau kam be reikalo įžeidinėti ir nuteikinėti prieš save visą Rusijos visuomenę?
Netgi Lenkija jau atsisakė primityvių provokacijų atėjus į valdžią Donaldui Tuskui. Tačiau Lietuva ir toliau tęsia demonstratyvaus Rusijos įžeidinėjimo politiką, nes tai suprantama kaip komunizmo pasmerkimo parodymas.
Pabrėžtinis priešiškumo Rusijai demonstravimas – vis dar geriausias įrodymas, kad esi antikomunistas, kad galutinai atsisakei savo tarybinės praeities. Iš kitos pusės, kiekvienas išdrįsęs prabilti apie santykių su Rusija švelninimą yra neišvengiamai apšaukiamas užsimaskavusiu komunistu, rusų agentu ir pan.
Todėl kol užsienio politiką apsprendžia buvę komjaunuoliai, Lietuva pasmerkta ne pragmatiškiems, o pozuojantiems ir destruktyviems santykiams su Rusija.
Lietuvoje nevyksta pilnavertės politinės diskusijos
Labai norėtųsi, kad priimant politinius sprendimus nulemtų vienas pagrindinis kriterijus: kokias pasekmes jie atneš Lietuvos žmonių gerovei. Tam reikėtų įvertinti kokį efektą turės galimos alternatyvos ir pasirinkti geriausiąją.
Tačiau pragmatiški argumentai Lietuvoje toli gražu nevyrauja. Dar neretai kurio nors vieno sprendimo šalininkai apkaltina priešininkus, kad šie yra komunistai, tarnauja Rusijai, nori sugrįžti į Tarybų Sąjungą ir pan. Kaip nebūtų keista, tokie grynai psichologiniai argumentai dažnai nulemia diskusijos baigtį.
Kita, labai panaši argumentų grupė yra spekuliacijos komunizmą nugalėjusius Vakarus įkūnijančiomis tarptautinėmis organizacijomis. „Neapvilkime savo partnerių NATO“, „neapsijuokime prieš Europą“ – dažniausiai tokių nieko nereiškiančių frazių pakanka prastumti abejotino tikslingumo sprendimams.
Ir čia suveikia buvusiųjų baimė, kad kas nors nesuabejotų jų atsivertimu. Buvusiems komjaunuoliams svarbiausia įrodyti, kad dabar jie – tvirti antikomunistai bei Rusijos priešai ir todėl – besąlygiškai ištikimi NATO ir Europos Sąjungai. Tai suprantant, labai paprasta juos šantažuoti ir priversti užmiršti Lietuvos bei lietuvių tautos interesus.
Gal padėtų amnestija?
Taigi buvusieji komunistai ir komjaunuoliai yra pasmerkti vykdyti pozuojamąją ir nepragmatinę politiką. Ko gero būtent tai – didžiausia kliūtis neisteriško ir neideologinio pragmatiško politinio proceso susiformavimui.
Nori nenori, dar ne viena atsivertusiųjų karta valdys Lietuvą. Todėl reikia sukurti sąlygas, kuriose jie galėtų konstruktyviai dirbti tautos ir valstybės labui nebijodami šantažo ar abejonių savo atsivertimu.
Jau seniai laikas baigti aiškintis tarybinių laikų nuodėmes. Tuoj bus 20 metų kaip atgavome nepriklausomybę. Buvę komunistai, KGB agentai ir rezervistai jau daug metų atidrebėjo už savo tarybinę praeitį.
Vis tebesitęsianti raganų medžioklė kiršina visuomenę, griauna sparčiai emigruojančios tautos solidarumą, o svarbiausia – neleidžia susiformuoti normaliam politiniam procesui.
Diskusijas apie svarbiausias visuomenei problemas užgožia tolima praeitimi virstančių įvykių narstymas ir destruktyvūs tarpusavio kaltinimai. Lietuvą valdantys politikai vis dar įrodinėja savo lojalumą dabar gyvenančios tautos ir valstybės sąskaita.
Galbūt padėtį galėtų pataisyti visuotinė teisinė ir, svarbiausia, moralinė amnestija? Žinoma, ji neišgydytų visų atsivertusiųjų neurozių, tačiau tai padėtų jiems įgyti nors kažkokią dvasinę pusiausvyrą.
Jei paskelbtume visuotinę amnestiją tarybinei praeičiai, pašalintume ko gero didžiausią dabartinio tautos nesolidarumo priežastį, sunaikintume galimybę šantažuoti daugumą dabartinių politikų ir kitų visuomenės veikėjų.
Kol nebaigsime keršyti už tai, kas jau seniai praėjo, ir nenustosime vėl ir vėl apie tai kalbėti, naivu tikėtis, kad Lietuvoje susikurs pilietinė visuomenė ar prasidės pragmatiškas ir efektyvus politinis procesas.
