Europos Komisija įspėjo didžiuosius greitojo maisto tinklus, kad ims reguliuoti vaikams skirtą greitojo maisto reklamą, jei pačios įmonės nesiims riboti “šlamštamaisčio” (angl. - “junk food”) reklamos.
Vieną dieną pasižiūrėję į savo vaikus europiečiai pamatė, kad jie yra stipriai nutukę ir “McDonald‘s” padedami sparčiai toliau tunka. Airijoje yra 20 proc. nutukusių vyrų ir 16 proc. nutukusių moterų. Mokslininkai teigia, kad nutukimas didina riziką sirgti diabetu, kraujagyslių ligomis, vėžiu.
Smagu būti įvykių pradžios liudininkais. Smagu, kai matai ir supranti tyliai atidundančių įvykių seką, kai supranti, ką reiškia ir kuo baigsis šis judėjimas. Nenoromis šis Komisijos grasinimas primena santykių su tabako gaminiais istoriją ir rezultatus. Grasinimas yra pirmoji kregždė, siekiant riboti nepageidaujamų prekių vartojimą. Akivaizdu, kad ES sieks užsiimti socialine-ekonomine inžinerija pradėdama greitojo maisto reguliavimą.
Į nepilnamečius nutaikytos tabako gaminių reklamos draudimas, - dar iki visiško tabako gaminių reklamos uždraudimo 2001 m., - buvo įprastas ir nekvestionuojamas ribojimas. Šiandien siūlymas uždrausti greitojo maisto reklamą vaikams yra pirmasis žingsnis kur kas didesnių suvaržymų link. Nors JAV teismai ir atmetė pirmąsias greitojo maisto valgytojų bylas prieš šį maistą pardavinėjančius restoranus, kaltinamus dėl nutukimo, tačiau valdžios ir vartotojų kova su maitintojais tik prasideda. Šią kovą palengvina ir nepalankus visuomenės požiūris į greitąjį maistą kaip globalizacijos simbolį ir kenksmingą subproduktą, lengva ranka daromos išvados dėl greitojo maisto ir nutukimo priežastinio ryšio ir, svarbiausia, visiškai nuvertinamas žmogaus gebėjimas priimti sprendimus, jo valia ir atsakomybė.
Pirmiausia bet kuris reguliuotojas susidurs su pagrįstumo trūkumu. Kodėl reikia reguliuoti greitojo maisto rinką - gamybą, rinkodarą, prekybą ir vartojimą? Reguliuotojas teigs, kad greitojo maisto vartojimas sukelia neigiamus padarinius ne tik vartotojui, bet ir kitiems asmenims. Valdžia argumentuos, kad nutukimas yra visos valstybės sveikatos apsaugos sistemos bėda, nes nutukę gyventojai smarkiau rizikuoja sirgti diabetu, kraujagyslių ligomis ar vėžiu. Tokių ligonių gydymas brangiai kainuoja iš valstybės biudžeto išlaikomai sveikatos priežiūros sistemai. Todėl įvedant ribojimus greitojo maisto patekimo pas vartotoją grandinėje neva saugomas pats vartotojas ir kiti visuomenės nariai, nes taupomos jų lėšos.
Tiesa, neįvardijami, tačiau sprendimus priimančių asmenų galvose veikia “nevalstybiški” gailestingumo argumentai - kad nutukę žmonės nėra estetiški, jiems sunku gyventi, apsirengti, bendrauti, rasti darbą ir pan. Kai kalbama apie vaikus, tokie argumentai dar veiksmingesni, nes vaikų dar labiau gaila. Gailestingumo ir estetikos argumentai reguliuojant tabako ir alkoholio vartojimą jau suveikė - draudžiama viešai vartoti alkoholinius gėrimus tam nepritaikytose vietose, pristeigta nerūkymo zonų atvirose viešosiose erdvėse.
Reguliuotojas, norėdamas pagrįsti apribojimus, susidurs su priežastiniais ryšiais, kuriuos reikės moksliškai pagrįsti. Svarbiausia, reikės įrodyti, kad nutukimą lemiantis veiksnys yra greitojo maisto vartojimas, o ne kiti veiksniai - genetiniai ypatumai, nejudrus gyvenimo būdas, tradicijos ir jų kaita ar kiti istoriniai faktai. Pavyzdžiui, Kinijoje nutukimo bumas siejamas su penkiasdešimtmečių karta, kuri kūdikystėje stokojo maisto, ir dabartinių senelių meile anūkams, kurie gerokai “permaitina” negausias Vieno vaiko programos atžalas. Šio lemiančio ryšio mokslinių įrodymų trūkumas ir bevaisės paieškos, kaip šį testą apeiti, tikriausiai ir yra lengvo reguliuotojo tono priežastis.
Kita vertus, reguliuotojas neįstengs apibrėžti, kas yra ribojimo, o ateityje tikriausiai ir apmokestinimo objektas. Kaip išskirti tuos maisto produktus, kurie sukelia nepageidautinus padarinius? Greitojo maisto sąvoka, pasak specialistų, apima greitai paruošiamus maisto produktus, keptus karštoje temperatūroje, naudojant riebalus, turinčius intensyvius skonius ir pan. Didelę greitojo maisto dalį sudarytų ir pusgaminiai, baigiami ruošti namuose. Jei reguliuotojas būtų nuoseklus, po jo sparnu gali pakliūti kiti dar laikomi “negreitieji” valgiai - koldūnai, pica, paprasčiausi sumuštiniai ir kiti. Akivaizdu, kad teisiškai tiksliai ir be diskriminacijos apibrėžti greitojo maisto sąvokos nepavyks, o sunerimti dėl reguliuotojo planų reiktų daugeliui maisto gamintojų.
Svarbiausia, kad plintantis nepasitenkinimas ir kaltinimai greitajam maistui yra valios ir asmens atsakomybės neigimas. Patys vartotojai savo pasirinkimu lėmė, kad greitojo maisto restoranai paplito. Dėl daugelio tik jiems patiems žinomų priežasčių vartotojai moka už greitąjį maistą, nes galbūt jis skanus, taupo laiką, linksmas, madingas, pigus, nebereikia mokytis gaminti ir pan. Kad ir kokios svaiginančios ir patrauklios būtų reklaminės greitojo maisto vilionės, vartotojas visada pasirinks tai, ką tuo metu labiau vertina - laiką, pinigus ar kitokios rūšies maistą. Vartotojai pasirenka greitąjį maistą taupydami laiką kitiems, jų požiūriu, vertingesniems užsiėmimams.
Viešojo maitinimo sektorius sutaupė begalę laiko šeimoms, ypač moterims, darbdaviams ir darbuotojams. “The Economist” rašo, kad Didžioji Britanija ir JAV pirmauja ir patogaus maisto (angl. - “convenience food”) paplitimo ir moterų užimtumo srityse. Ironiškai teigiama, kad Europos žemyne moterys dirba mažiau ne dėl savo tingumo, o dėl rimtesnio požiūrio į maistą ir valgymą. Čia matyti ir nenuosekli ES politika: viena vertus, ES rūpinasi ir kuria programas moterų užimtumui didinti, tačiau kita ranka ruošiasi riboti paslaugų teikėjus, sudariusius galimybes moterims grįžti į darbo rinką.
Šiuo metu prasidedantis reguliuotojo žygis, jei nebus sustabdytas, gali toli nueiti tabako ir alkoholio reguliuotojų išmintu taku. Ateityje kasdienybe gali tapti šiandien juokingai skambantys dalykai: dešrainių, mėsainių ir picų kontrabanda iš kaimyninių valstybių, gąsdinanti socialinė reklama, pogrindiniai greitojo maisto restoranėliai, iš greitojo maisto turtus susikrovę mafiozai. O svarbiausia, visiškai naujas greitojo maisto skonis - intensyvesnis, labiau gundantis ir nepasiekiamas uždrausto vaisiaus skonis. Tikrai tai, ko norėtų kiekvienas šiek tiek išdykęs vaikas ar suaugęs.
Giedrius Kadziauskas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas.
