Vasario 16 d. Europos Parlamentas balsavo dėl paslaugų direktyvos – direktyvos, kuri gimimo stadijoje teikė vilčių, kad išjudins per 70 proc. BVP vertą paslaugų rinką ES valstybėse. Europos Komisija, direktyvos iniciatorė, pirminio teksto ir idėjos autorė, ilgai kovojusi ir atsidaužiusi pirštus, pasidavė ir priėmė Parlamento kompromisą, kuris, deja, garantuoja, kad mažai kas pasikeis.
Šansas suteikti postūmį bendrajai rinkai prarastas, o smulkūs ir vidutiniai verslininkai – pagrindiniai paslaugų teikėjai Europoje – įsitikins, kad giriamas kompromisas, deja, palankiausias reguliuotojams ir nacionaliniams verslininkams, o ne paslaugų judėjimui.
Pagrindinis paslaugų direktyvos tikslas ir idėja – paskatinti laisvą paslaugų judėjimą ES. Tai yra naikinti administracinius, teisinius ir kitus barjerus tam, kad vienose valstybėse veikiantys paslaugų teikėjai aktyviau veiktų ir kitose. Pagrindinė priemonė tam – veikti neįsisteigus įmonės; antroji prielaida – kilmės valstybės teisės principas, leidžiantis paslaugas teikti kitoje valstybėje narėje, tačiau veikti pagal savo valstybės teisę. Kitaip tariant, gauti lietuviškas licencijas ir teikti paslaugas Švedijoje ir nežiūrėti, kokių dokumentų reikalauja Švedijos teisė ir reguliuotojai. Darbo tarp valstybių narių įmonių pasidalijimas, konkurencinių pranašumų išnaudojimas ir paaštrėjusi konkurencija iki tol ramesniuose sektoriuose būtų galėję rimtai pakeisti esamą situaciją ir pateikti vartotojams platesnį ir mažesnių kainų pasirinkimą.
Europos, kaip vieningos laisvos mainų erdvės, idėja patyrė skaudų pralaimėjimą. Optimistinis pirminis variantas buvo išdraskytas: praktiškai panaikintas kilmės šalies principas, smarkiai apribota, kokioms paslaugoms direktyva bus taikoma, valstybėms narėms paliekama galimybė reikalauti papildomų garantijų iš įmonių remiantis abstrakčiai formuluojamais „viešaisiais interesais“. Komisija dar rengs galutinį direktyvos projekto variantą, kurį turės priimti Taryba, tačiau sprendimas Parlamente padėjo pagrindus tolesnėms diskusijoms.
Europos politikai pasirinko protekcionistinį variantą – saugoti savo vartotojus nuo tariamai neužtenkamos kokybės paslaugų; saugoti vietinius paslaugų teikėjus nuo konkurencijos iš veržlesnių ir pigesnių konkurentų; saugoti vietinius darbuotojus nuo konkurencijos; saugoti savo valstybinius medicinos ir socialinių paslaugų teikėjus ir biudžeto finansus; ir galiausiai saugoti savo reguliacines-administracines sistemas nuo kitų valstybių verslo sąlygų konkurencijos.
Vietinių vartotojų apsauga nuo neužtenkamos kokybės paslaugų. Pirmiausia pralaimėjo ES-15 vartotojai. Jau dabar akivaizdu, kad Prancūzijos vartotojai priima atvykstančius lenkų santechnikus, Švedijoje latvių įmonės laimi statybos konkursus, slovakai gyvena austrų namuose ir prižiūri jų senstančius tėvus. Vakariečiai vartotojai būtų galėję rinktis tarp įprastų, laiko patikrintų, „užtikrintos kokybės“ vietinių paslaugų teikėjų ir atvykėlių. Tačiau dar svarstant direktyvą buvo remiamasi klaidinga prielaida, kad paslaugų kokybę lemia ne vartotojų pasirinkimas tarp konkuruojančių paslaugų teikėjų, bet administraciniai reikalavimai ir institucijų kontrolė.
Vietinių paslaugų teikėjų apsauga nuo konkurencijos. Pigus protekcionizmas apsaugojo vietinius paslaugų teikėjus nuo konkurencijos iš rytų. Paprastas Prancūzijos kirpėjas ir toliau galės lupti 35 eurus už kirpimą tuo metu, kai pigesnių kirpėjo žirklių ištroškę vokiečiai lanko kaimyninės Lenkijos pasienio kaimus. Valstybės narės turi daug keisčiausių ir skirtingų reikalavimų paslaugų teikėjams: gidai privalo būti valstybės narės piliečiai, optikos parduotuvės negali steigtis arčiau viena prie kitos nei per 350 metrų ir pan. Tokie apribojimai gerai žinomi ir paprasčiau apeinami vietinių, tačiau yra rimtas barjeras atvykstantiems. Be to, paslaugų teikėjai – vidutinės ir smulkios įmonės – ir yra labiausiai pažeidžiamos gausybės mažų administracinių barjerų, kuriuos paslaugų direktyva siekė pašalinti.
Vietinių darbuotojų apsauga. Profesinės sąjungos apsaugojo savo darbuotojus nuo pigesnių įmonių ir jų darbuotojų iš rytų, kurie muša vietinių darbuotojų kainas ir neva „žemina Europos socialinius standartus“. Be abejonės, atvykstantys darbuotojai ir įmonės daro konkurencinį spaudimą, mažina paslaugų kainas ir vietinių darbuotojų atlygius. Tačiau svarbiausia, kad pigesnėmis paslaugomis geriau užtikrinami visų vartotojų, o ne atskiros grupės interesai. Laisvas paslaugų judėjimas kelia Europos socialinius standartus ir didina gerovę – minimalus darbo užmokestis Baltijos valstybėse yra beveik 10 kartų mažesnis nei Prancūzijoje, Airijoje ar Didžiojoje Britanijoje, todėl net nepretenduodamos į minimalų užmokestį atvykusios įmonės gali pasiūlyti kur kas geresnį atlyginimą savo darbuotojams nei jų gimtojoje šalyje. Taip realiai sumažėtų socialinė naujųjų valstybių atskirtis, kurios bandoma siekti, deja, neefektyviais struktūriniais fondais. Komisijos raporte dėl darbuotojų migracijos teigiama, kad migrantai iš naujųjų valstybių labiau papildo darbuotojų gretas, o ne išstumia jau dirbančius. Lietuvos profesinės sąjungos ir vėl solidarizuojasi ne su Lietuvos darbuotojais ir ieškančiais darbo, o su partneriais iš ES. O turėtų elgtis priešingai: dėl laisvo paslaugų teikimo dar padidėtų darbuotojų poreikis Lietuvos darbo rinkoje, sustiprėtų įmonių konkurencija dėl darbuotojų, gerėtų darbo sąlygos ir atlyginimai, kiltų užimtumas, o pasirinkę teikti paslaugas svetur galėtų taip užsidirbti savo gerovei.
Nacionalinių sveikatos ir socialinių paslaugų tiekėjų apsauga. Valstybės išsigando įsileisti „svetimus“ teikėjus į valstybės globojamas, t.y. per biudžeto lėšas finansuojamas, daugiausia valstybės teikiamas ir reguliuojamas, rinkas. Praktiškai visos ES šalys pripažįsta, kad jų sveikatos apsaugos sistemos veikia nepakankamai efektyviai, pacientai negauna savalaikių ir kokybiškų paslaugų, pacientų galimybės rinktis teikėją yra apribotos. Šių tikslų neįmanoma įgyvendinti nesukūrus prielaidų didesnei sveikatos paslaugų teikėjų konkurencijai, o naujųjų ES šalių atveju – ir papildomoms investicijoms į šią sritį. Jei vienos šalies paslaugų teikėjai pradėtų teikti sveikatos paslaugas kitoje šalyje, tai tik padidintų sveikatos paslaugų pasiūlą (įvairovę, konkurenciją), o ligonių, kuriems priklauso kompensacijos, liktų kiek buvę. Paslaugų teikimo išlaisvinimas būtų prielaida būtinoms reformoms.
Vietinių verslo reguliavimų apsauga. Galiausiai valstybės apsisaugojo nuo tiesioginio reguliacinių sistemų naštos verslui ir atskirų reikalavimų verslui palyginimo. Apsisaugojo ir nuo tiesioginio konkurencinio spaudimo keistis. Įvertinę skirtingus reikalavimus tai pačiai veiklai vykdyti, paslaugų teikėjai būtų pradėję migruoti į mažesnių reguliavimų valstybes. Koks tikslas Danijos įmonei atitikti Danijos reikalavimus, jei gali persiregistruoti kitoje valstybėse ir toliau dirbti kaip dirbusi, bet atitikti mažesnius, pavyzdžiui, Estijos teisės reguliavimus dėl licencijavimo, darbuotojų kvalifikacijos ir pan. Europos Komisijos stumiamas geresnio ir mažesnio reguliavimo judėjimas įgautų realius pamatus, jeigu valstybės būtų priverstos atsisakyti nereikalingų reguliavimų ne dėl Komisijos planų, o dėl to, kad įmonės pasirenka kitas verslui palankesnes valstybes nares.
Skaudi veidmainystė
Paslaugų direktyvos likimas byloja apie pasikeitusį požiūrį į vieningą ES rinką. Visiems vartotojams ir reguliuotojams įprastas laisvas prekių judėjimas ES. Prancūzai perka pigesnius ispaniškus apelsinus, už kurių rinkimą mokama dvigubai mažesnė minimali alga nei Prancūzijoje, švedai geria suomišką ir danišką pieną, kas prieš 20 metų būtų buvę laikoma nacionalinių žemdirbių išdavyste, lietuviams nebereikia rūpintis dėl daugelio produktų gamybos – jie pagaminami kitose valstybėse narėse. Gamintojai gamybos perkėlimą laiko įprasta sąnaudų mažinimo ir reguliacinės aplinkos pasirinkimo priemone, skirtingi gamybos standartai ir reikalavimai ES nesuderintose srityse pripažįstami ir nevertinami kaip grėsmė vartotojams. Europa pelnosi iš vieningos ir laisvos prekių erdvės, tačiau pasitelkia pigius protekcionizmo argumentus, kad įsiteiktų ribotoms rinkėjų grupėms ir apsaugotų paslaugų rinkas.
Post scriptum
Švedijoje pastebimai pakilo nekilnojamojo turto draudimo nuo nelaimių ir sveikatos draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kainos. Viena iš įvardijamų priežasčių ta, jog švedai, negalintys įpirkti statybininkų profesionalų paslaugų, patys bando statytis ar remontuotis būstus ir vasarnamius. Todėl gerokai padaugėjo gaisrų dėl blogai sutvarkytos elektros instaliacijos ar kitų neprofesionalų paliekamų spragų, pagausėjo traumų nuvirtus nuo kopėčių, remontuojant stogus ar kitaip susižalojus sveikatą. Laisvesnis paslaugų teikimas būtų galėjęs padėti ir mažinant draudimo kainas...
Giedrius Kadziauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas
