Nepriklausomai nuo proceso “Brazauskas prieš Grinevičiūtę” pabaigos teisinėje literatūroje tai vadinama teisiniu priekabiavimu(“legal harassment”). Dažniausiai politikai prie žurnalisčių(-tų) priekabiauja kreipdamiesi į teismą ar teisėsaugos institucijas dėl pažeistos garbės, orumo ar šmeižto netvirtos demokratijos valstybėse.
Vakarų Europos valstybėse tokie procesai daug retesni, bet pasitaikantys. Jų nykimą lėmė ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 10 straipsnio nuostatos bei jas įgyvendinančio Europos žmogaus teisių teismo Strasbūre sprendimai. Konvencijoje ir Teismo bylose suformuluotos taisyklės turi būti taikomos Lietuvos teismuose ir prokuratūroje, net jeigu ir prieštarautų Lietuvos įstatymams.
Europos žmogaus teisių teismo sprendimais, priimtuose bylose “politikai prieš žurnalistus”, iliustruosiu, kodėl diskusijoje žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės ištartas spėjimas, kad kontraversiškose piniginėse ataskaitose minimos “AMB” - tai ministro pirmininko Algirdo Brazausko inicialai, būtų ginamas Konvencijos ir Teismo.
Visų pirma Teismas pradėtų nuo to, kad Konvencija gina ne tik tas idėjas ar informaciją, kuri maloniai sutinkama visuomenės, bet ir tas, kurios įžeidžia ar šokiruoja visą visuomenę ar jos atstovus. Be tokios visuomenei svarbios informacijos nėra tolerancijos, platesnio požiūrio ir demokratijos.
Antra, Teismas pažymėtų, kad prieš politikus, ypač prieš užimančius aukščiausius valstybės postus, nukreiptos kritikos ribos yra platesnės nei kritikos, kuri nukreipta prieš viešų sprendimų galių neturinčius piliečius. Būdamas politiku asmuo sąmoningai pasirenka buvimą viešumoje ir tai žinodamas turi parodyti daugiau tolerancijos savo kritikams.
Teismas pripažintų, kad ypač saugomos politinėse diskusijose pateikiamos idėjos ar informacija. Viešieji valstybės reikalai - tai sritis, kurioje politikai beveik neturi baudžiamojo įstatymo užuovėjos nuo šmeižto.
Vėliau Teismas įvertintų, kad žurnalistai turi teisę “perdėti”, pagražinti ir hiperbolizuoti. Ypatingos pagražinimo galimybės atsiveria, jeigu įtariama politikus besielgiant įžūliai ar paniekinamai. Konvencija saugo ne tik žinios turinį, bet ir formą, kaip ji buvo pranešta. Įžūliai, provokuojamai, agresyviai pateikta informacija ar idėja taip pat turi teisę gyvuoti.
Teismas netruktų įvertinti, ar ginčijami žodžiai buvo faktų tvirtinimas, ar žurnalistės nuomonės išraiška. Konvencija teisę reikšti asmens nuomonę ar įsitikinimus gina beveik besąlygiškai. Jeigu faktų teisingumą galima įrodyti, nuomonės ar įsitikinimų teisingumas neįrodinėjamas, nes neįrodomas.
Galiausiai Teismas ieškotų faktų, kurie galėtų pagrįsti žurnalisto nuomonę. Teismo manymu, Konvencija nesaugo tik visiškai faktais nepagrįstos nuomonės. Pagrindimo faktais slenkstis, kurį turi peržengti žurnalistas, formuluodamas savo nuomonę, yra labai žemas. Taip Konvencija siekia užtikrinti, kad net ir menkiausias įtarimas, kilęs dėl politikų skaidrumo, turi turėti galimybę būti paviešintas ir ištirtas.
Tokia Europos žmogaus teisių teismo bylų serija turėjo būti žinoma ministrui pirmininkui A. Brazauskui, o jei jis ir nežinojo, tai būdamas ilgalaikiu demokratinės valstybės vadovu turėjo nujausti, kokie yra tinkami bendravimo su žurnalistais modeliai. Nei intuicija, nei teisininkai nepakuždėjo patarimų nesikreipti į prokuratūrą dėl bylos žurnalistei iškėlimo.
Kai kiti aukštas pareigas užimantys politikai vienas po kito krinta įtarti korupcija, vienintelis kelias į tokią situaciją pakliuvusiam premjerui - kreiptis į prokuratūrą ir prašyti ištirti, ar jo paties veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, ar jis nėra susitepęs korupciniais ryšiais.
Reikia tikėtis, kad Lietuvos prokurorai ir teisėjai pataupys mokesčių mokėtojų pinigus ir susipažinę su Konvencija bei Teismo sprendimais nutrauks šią bylą ir neleis jai nukeliauti iki Strasbūro.
