Vis daugiau Amerikos karių išsiunčiama į Persijos įlanką, kur vyksta pasirengimas karo veiksmams prieš Iraką. Divizijos kaupiamos visose įmanomose šalyse aplink Iraką: Turkijoje, Saudo Arabijoje, Jordanijoje ir kitur. Klausimas, ar Saddamas Husseinas iš tikrųjų grasina pasauliui ir remia teroristų grupes, vis dar lieka atviras, nes rimtų įrodymų kol kas nebuvo pateikta.
Šiaip ar taip, karo tikslas - pirmiausia autoritarinio valdovo nuvertimas, o kartu ir karo prieš terorizmą tąsa bei demokratijos įtvirtinimas musulmoniškose Artimųjų Rytų šalyse.
Greičiausiai Amerikos karinės pajėgos nesusidurs su rimtesniu pasipriešinimu šiame naujajame Persijos įlankos kare ir diktatorius bus nuverstas. Husseino pranykimas iš Artimųjų Rytų politikos arenos galėtų turėti teigiamą įtaką taip pat ir kare su terorizmu. Tačiau įdomesni ir mažiau nuspėjami yra taip optimistiškai prognozuojami demokratijos laimėjimai pokario Irake ir apskritai Artimuosiuose Rytuose.
George’o W. Busho administracija iki šiol švietė optimizmu ir jos strategai kūrė planus apie demokratinį Iraką ir jo vaidmenį stabilizuojant regioną. Toks optimizmas pirmiausia tiesiogiai atspindi JAV nacionalinę saugumo strategiją. Pagal ją, pasak Busho, viso pasaulio žmonės turi teisę pasirinkti savo valdančius atstovus ir gyventi laisvai, todėl ir Jungtinės Valstijos rems šią idėją visomis įmanomomis priemonėmis. Administracijos atstovai ne kartą pabrėžė savo įsitikinimus, kad Irakas gali ir turi tapti pavyzdžiu kitoms regiono valstybėms, kaip teisingai demokratizuoti valstybę. Demokratizacijos procesai turėtų vykti "domino" principu, pagal kurį demokratija įsigalėtų kaip grandininė reakcija pradedant Iraku ir baigiant, sakykime, Sudanu.
Tačiau ar jau toks neproblemiškas yra demokratijos gimimas Artimuosiuose Rytuose? Atsakymas - ne, problemų ir krizių išvysime ne vieną. Pirmiausia reikia pripažinti, kad Irakas yra ne homogeninė valstybė. Joje gyvena ir sunizmą, ir šiizmą išpažįstantys arabai, kurdai ir kitos mažesnės tautos. Irano įtaka šiitams, kurie yra dominuojanti grupė Irako pietuose, gali aktyviai prisidėti prie antrosios revoliucijos pagal Irano teokratinius principus. Religinė revoliucija sykiu gali paversti Iraką ne demokratija, o veikiau vėl totalitarine valstybe, tik šį kartą religiškai motyvuota.
Kurdų klausimas, bent kol kas atrodo, taip pat nebus išspręstas greitu laiku. Nors kurdų terorizmas jau egzistuoja nemažai metų, tačiau neseniai įvykdyti pirmieji savižudžių teroro aktai tik įrodo problemos kompleksiškumą. Neseniai JAV mėgino nupirkti Turkijos karo bazes, kad galėtų dislokuoti savo karius ir turėtų šiaurinį frontą vykstant karui. Turkija, be abejo, turi savų interesų sprendžiant pokario Irako likimą. Naftos turtingas šiaurinis Irakas, kurdų kontroliuojama teritorija, būtų puikus laimikis savos naftos stokojančiai Turkijai. Tačiau tai nebūtų išeitis kurdams, kurie ir taip jau buvo priversti kęsti turkų ir Husseino priespaudą. Taigi sunku nuspėti, kaip Irako karo pabaiga paveiktų kurdų likimą. Šiaip ar taip, dar vienas savižudžių, šįkart kurdų, apstus regionas tik sumenkintų galimus demokratijos laimėjimus visuose Artimuose Rytuose.
G. W. Bushas, dėstydamas savo strategiją pokario Irake, taip pat minėjo įtaką, kurią demokratinis Irakas turėtų sprendžiant Palestinos klausimą. Prezidento logika, deja, rėmėsi optimistinėmis dvejonėmis, kad palestiniečiams ir izraeliečiams, matant demokratijos pažangą Irake, nebus kur dėtis ir tai paskatins spręsti konfliktą taikiai ir kartu demokratizuoti Palestiną. Toks mąstymas daugiau atrodo kaip etnocentriškas įsitikinimas, kad vakarietiškas racionalumas sugebės įveikti amžius trunkančią kultūrų, religijų ir istorijų priešpriešą, nei kaip strategija, realiai įvertinanti visus kintamuosius, egzistuojančius konflikto kontekste. Konkrečių ir įtikinamų įrodymų, nusakančių ryšį tarp karo Irake ir Palestinos klausimo, nebuvo pateikta.
Pagaliau net jei ir optimistiškiausi Busho planai dėl Artimųjų Rytų ateities bent iš dalies būtų įvykdyti, ar demokratija iš tikrųjų išspręs visas problemas? Ko gero, ne. Skirtumai tarp Rytų ir Vakarų civilizacijų yra ne tik ideologiniai, bet daugiau kultūriniai ir socialiniai. Naujausias tyrimas, atliktas "World Values Survey", parodo, kad tokios idėjos kaip demokratinės institucijos, demokratiniai idealai ir konstitucinė santvarka, yra lygiai taip pat vertinamos tiek Vakarų demokratinėse šalyse (86 proc.), tiek ir musulmoniškose Rytų valstybėse (taip pat 86 proc.). Dauguma Artimųjų Rytų šalių gyventojų net laiko save demokratinėmis visuomenėmis. Didžiausi skirtumai glūdi ne politinėse, o socialinėse ir kultūrinėse vertybėse. Musulmoniškų šalių piliečiai vis dėlto labiau pasitiki religingais lyderiais (61 proc.) nei vakariečiai (38 proc.). Vakarų visuomenė taip pat labiau vertina lyčių lygybę (82 proc.) nei musulmoniškos visuomenės (55 proc.). Vakariečiai (60 proc.) taip pat labiau nei musulmonai (35 proc.) toleruoja skyrybas ir abortų legalizavimą.
Taigi egzistuoja didžiulis skirtumas tarp vertybių sampratų abiejose visuomenėse. Pasitvirtina Hantingtono spėjimas, kad pagrindinė Vakarų ir Rytų civilizacijų konflikto priežastis glūdi kultūriniuose skirtumuose. Aišku, viena yra tikėti demokratiniais principais, kita - gyventi pagal juos ir pritaikyti tuos principus valstybės valdyme. Tačiau greičiausiai pagrindinė problema stabilizuojant Artimuosius Rytus bus ne demokratinių idealų įtvirtinimas, bet kultūrinio nutolimo mažinimas, kuriam įvykdyti neužtenka įsteigti demokratines institucijas.
Pabaigoje reikėtų pasakyti, kad šiuolaikinę JAV užsienio politiką stipriai veikia "Powelo doktrina". Pagal ją Jungtinės Valstijos neturėtų veltis į jokį tarptautinį konfliktą, nežinodamos jo padarinių ir kaip iš jo pasitraukti. Tokia strategija buvo suformuota dar 1996-aisiais, Bosnijos karo metais, kai šešiems mėnesiams planuota taikos palaikymo operacija užsitęsė iki šių dienų. Todėl tikėkimės, kad prezidentas Bushas žino, ką daro, nes priešingu atveju sunku net prognozuoti, kuo šis karas baigsis. Bet kokiu atveju priimant sprendimą dėl karo Irake būtina atsižvelgti į visus faktorius, kurie gali lemti karo ir pokario padarinius Artimuosiuose Rytuose. Tikslas - sukurti politinę, socialinę ir ekonominę gerovę sutelkiant resursus į žmonių vertybių stiprinimą ir pertvarkymą Artimuosiuose Rytuose. Ir tik laikas parodys, ar karas yra geriausia priemonė tą tikslą pasiekti.
