Vytauto Rubavičiaus straipsnis „Rusiją sulaikysim mokamu aukštuoju mokslu“ iškart sukėlė didelį akademinės bendruomenės susidomėjimą. Kaip ir daugelis, gavau žinutę elektroniniu paštu, kad verta jį perskaityti. Be abejonės, straipsnis vertas dėmesio, yra ir jo įdomių komentarų, tačiau tikiuosi, kad autorius nepretenduoja į absoliučią tiesą, o diskusija ta tema bus įdomi akademinei ir politinei bendruomenei.
V.Rubavičiaus greičiausiai būčiau priskirta tam politiniam elitui, kuris nori paversti Lietuvos jaunimą neišsilavinusiais darbininkais. Pati nepriskiriu savęs politiniam elitui, laikau save akademinės bendruomenės nare su aiškia politine (socialdemokratine) pozicija. Ir aktyviai dalyvauju rengiant mokslo ir studijų pertvarką. Tas skatina mane įsijungti į diskusiją. Kad mokslo ir studijų sistemoje reikalinga pertvarka, turbūt, akademinėje bendruomenėje neabejoja niekas. Tačiau palikime kitam kartui kitas temas, pakalbėkime šiandien tik apie studijų finansavimą, kuris ir sukelia daugiausia debatų.
Kad studijų finansavimas nepakankamas, pasakys kiekvienas jų dalyvis: ir dėstytojas, gaunantis juokingą atlyginimą, ir studentas, atėjęs į aptriušusią auditoriją, laboratoriją ar skaityklą, ir mokslininkas, bandantis daryti pasaulinio lygio atradimus su prieštvanine aparatūra. Nežiūrint į tai, kad finansavimas aukštajam mokslui auga, prisideda ES fondų pinigai, kad yra daug teigiamų poslinkių, aukščiau mano aprašytas vaizdelis yra kasdienybė. Vyriausybė yra numačiusi per trumpą laikotarpį padidinti 60 proc. dėstytojų atlyginimus, dideli pinigai numatyti mokslo ir verslo sanglaudai, bet aš nenorėčiau šiandien girti Vyriausybės. Norėčiau pakalbėti apie studijų įmokas ir socialinį teisingumą.
Dėstydama studentams Švietimo sociologiją, visada rodau, kaip priklauso žmogaus atlyginimas ar pajamos nuo išsilavinimo. Akivaizdu, kad kuo aukštesnis žmogaus išsilavinimas, tuo didesnės pajamos. Imkime konkrečiai Lietuvos pavyzdį. Statistikos departamento duomenimis 2004 m. vidutinis samdomųjų darbuotojų mėnesinis darbo užmokestis (neto), palyginti su darbo užmokesčio vidurkiu, buvo toks: turinčių pagrindinį ar pradinį išsilavinimą – 73,1 proc., vidurinį – 82,1 proc., o aukštąjį ar aukštesnįjį – 138,9 proc. Kitaip sakant, turintys aukštąjį išsilavinimą darbuotojai uždirbo dvigubai daugiau, nei žemiausio išsilavinimo darbuotojai, ir 40 proc. daugiau nei įgiję vidurinį išsilavinimą. Ką tas rodo? Kad įgydami aukštąjį išsilavinimą, žmonės susikuria sau didesnę ateities gerovę nei kiti.
O tada pradėkime galvoti, ar neturi ir pats žmogus prisidėti prie būsimos savo gerovės kūrimo? Vakarų mokslinėje literatūroje tokių samprotavimų aptikdavau gana seniai, bet rimtai nesigilindavau, nes atrodė, kad taip tik norima pateisinti nelygias galimybes. Pirmą kartą rimtai susimąsčiau prieš keletą metų, kai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto naujųjų rūmų atidarymo konferencijoje doc. Romas Lazutka perskaitė šokiruojantį pranešimą. Kodėl šokiruojantį? Todėl kad doc. R. Lazutkos kairiosiomis pažiūromis negalėtų suabejoti niekas. O pagrindinė jo tezė buvo, kad ir patys studentai turėtų prisidėti finansiškai prie savo aukštojo išsilavinimo.
Taigi, kas turi finansuoti aukštąjį mokslą – visa visuomenė (t. y. visi mokesčių mokėtojai) ar pats žmogus? Kokie būtų argumentai?
Visuomenė (šiuo atveju, valstybė iš biudžeto), nes visuomenės raidai reikalingi žmonės su aukštuoju išsilavinimu, jie įneša didesnį indėlį į visos visuomenės gerovę;
Pats žmogus, nes jis susikuria sau didesnę gerovę nei neturintys auštojo išsilavinimo.
Taigi, galėtume padaryti išvadą, kad dalį studijų kainos turi padengti visuomenė, dalį – pats žmogus. Be abejo, didžiąją studijų kainos dalį, ypač gamtos mokslų, technologijų, medicinos ar meno specialybių, turi padengti valstybė, tačiau pripažinkime, kad dalimi turėtų prisidėti ir pats žmogus. Šiuolaikinėse visuomenėse reikia vis daugiau specialistų su aukštuoju išsilavinimu. Taip pat vis daugiau žmonių siekia aukštojo mokslo, norėdami užsitikrinti savo asmeninę gerovę. Todėl studentų skaičiai nuolat auga. Visuomenė nebepajėgia padengti visų studijų kaštų. Visų pirma todėl, kad studentų skaičius auga greičiau, nei biudžetas, tačiau negalima finansuoti studijų kitų sferų sąskaita. Antra, kodėl mokesčių mokėtojai be aukštojo išsilavinimo turėtų padengti visus aukštojo mokslo kaštus?
Turbūt, pagrindine problema neturėtų būti klausimas – ar teisinga, kad už studijas reikia mokėti, ar ne. Pagrindinis klausimas turėtų būti, kaip užtikrinti visų visuomenės sluoksnių vaikams lygias galimybes studijuoti aukštojoje mokykloje. Beje, visuomenei naudinga, kad aukštąjį mokslą įgytų gabiausieji. O gabumai visuose visuomenės sluoksniuose pasiskirsto vienodai. Todėl, mano nuomone, studijų finansavimas, paremtas išankstinėmis studento įmokomis, yra socialiai neteisingas. Nes jis eliminuoja iš aukštojo mokslo sistemos žemesnių pajamų atstovus. Sistema turi būti tokia, kad mokymosi metu studentams nereikėtų mokėti įmokų ir dar jie galėtų pasiskolinti pragyvenimui. O paskolą grąžintų po to, kai pradeda dirbti. Be to, turi būti papildomos stipendijos skurdžiausiems bei neįgaliesiems.
Tačiau ir paprasta paskola banke nėra geras sprendimas. Ji žmones gąsdina, ypač neturtingesnius. Jie bijo, kad praradus darbingumą (susirgus ar dėl vaiko auginimo), paskolą vis tiek reikia mokėti, ji gali būti išieškoma per antstolius ir t.t. Šiuo metu Lietuvos mokslo ir studijų fondo teikiamų valstybinių paskolų sistema yra žymiai tobulesnė, bet galima rasti dar socialiai teisingesnių sistemų pavyzdžių.
Štai čia ir ateina laikas pakalbėti apie Anglijoje įvestą studijų įmokų, paskolų bei jų grąžinimo sistemą. Visų pirma, reikia patikslinti šios sistemos įvedimo istoriją, kadangi savo komentaruose V.Rubavičiaus straipsniui J.Baranova pateikia neteisingą informaciją. Niekas manęs negalėtų apkaltinti pernelyg didele meile konservatoriams, bet teisybės vardan reikia pripažinti faktą, kad studijų įmokas Anglijoje įvedė ne konservatoriai, o leiboristai. Leiboristai atėjo į valdžią 1997 m., tais pačiais metais buvo priimtos įstatymų pataisos, ir nuo 1998 m. buvo įvesta 1000 svarų per metus įmoka, nuo kurios buvo atleidžiami neturtingi studentai. 2004 m. buvo priimtas naujas įstatymas, kurio pagrindinė naujovė – kintanti įmoka (kurios dydį gali pasirinkti aukštoji mokykla) iki 3000 svarų per metus, su pajamomis susietas paskolų grąžinimas. Taip pat Vyriausybės nutarimu įvedamos stipendijos nepasiturintiems studentams. 2006 m. pagal naująją sistemą buvo priimti pirmieji studentai, 2008/2009 mokslo metais jau visi bakalauro dieninių studijų studentai mokysis pagal naują sistemą. Pagrindiniai naujosios studijų finansavimo sistemos elementai:
Studijų įmoka – nuo 0 iki 3000 svarų per metus. Aukštosios mokyklos gali nusistatyti ją pačios. Studijų įmoka vienoda visiems to paties universiteto studentams.
Valstybės finansuojama dalis – padengia likusius mokymo kaštus. Ji nevienoda, priklausomai nuo studijų krypties. Apskaičiuojama pagal formules pagal pereitų metų rezultatus. Skiriama kiekvienai aukštajai mokyklai vieninga suma, jos pačios paskirsto pinigus pagal studijų kryptis.
Nuo pajamų priklausanti paskola – studentai gali imti beprocentę (susietą tik su infliacija) paskolą padengti studijų įmokai ir pragyvenimui. Kitaip sakant, mokymosi metu studentai nemoka nieko ir dar „gauna“ pragyvenimui, o grąžina, kai pradeda dirbti.
Paskola grąžinama papildomo 9 proc. pajamų mokesčio pavidalu. Mokėjimas prasideda, kai pajamos pasiekia 15000 svarų per metus. Mokėjimas baigiasi, išmokėjus visą sumą arba praėjus 25 m. nuo mokėjimo pradžios. Jeigu pajamos nukrinta žemiau 15000 svarų per metus, mokėjimas sustabdomas, kai pakyla, vėl atnaujinamas. Kadangi tai – su pajamomis susieta paskola, sistema automatiškai reaguoja kiekvieną mėnesį, nereikia jokių papildomų prašymų, sutarčių keitimo ar pan. Studentai gali ir neimti paskolos, kai kurie universitetai daro nuolaidas, jei sumoki iš anksto.
Papildomas studentų rėmimas – neturtingų šeimų studentai, neįgalieji ir geriausiai besimokantieji remiami papildomai. Tą daro tiek valstybė, tiek patys universitetai. Studentams iš žemų pajamų šeimų skiriamos stipendijos (2700 svarų per metus) praktiškai padengia visą studijų įmoką.
Neslepiu, kad man labai patinka angliška studijų finansavimo sistema. Mano nuomone, ji pagrįsta filosofiškai ir atitinka socialinio teisingumo principus. Džiaugčiausi, jei Lietuvoje pavyktų įgyvendinti panašią sistemą. Tačiau pagrindinė kliūtis – tas pats finansavimas. Valstybė turi surasti dideles papildomas lėšas pereinamajam laikotarpiui (kol pradės grįžti absolventų išmokama paskola), Anglijoje tą padaryti buvo lengviau nei Lietuvoje.
Lietuva, kaip ir visos Europos valstybės, savo pažangą sieja su aukštai išsilavinusiais žmonėmis. Ir lygiai taip pat, kaip kitos Europos šalys, susiduria su problema, kad nebepajėgia deramai finansuoti vis didėjančio studentų skaičiaus. Juk pastaraisiais metai valstybė padengdavo tik 47 proc. valstybės finansuojamų studijų kaštų. Ir ar padėjus ranką ant širdies galima sakyti, kad valstybė laidavo nemokamą mokslą? Juk vakarinių bei neakivaizdinių studijų studentai mokėjo beveik visą studijų kainą. Todėl jokiu būdu nenorėčiau sutikti, kad numatomas studijų įmokos įvedimas, jei tik jis bus susietas su socialiai teisingu paskolų grąžinimu bei kitomis socialinėmis bei gerai besimokančių studentų garantijomis, galėtų siaurinti studijuojančių ratą.
Dr. Giedrė Purvaneckienė yra ministro pirmininko patarėja
