Padaryti žmogui pirmą gerą įspūdį visuomet buvo svarbu: etika, estetika, mandagumas ir kiti svarbūs dalykai mokomi dar nuo mažens. Šiuo metu dažnai eskaluojama tema tampa organizacijos įvaizdis.
Pradėkime nuo savęs
Teoretikai įvaizdį skirsto į realųjį (taip, kaip atrodome), sukurtą (stengiamės taip atrodyti) ir idealųjį (kokio įvaizdžio siekiame) Žinoma, idealus variantas yra, kai realusis sutampa su idealiuoju, tačiau realybė tokia, kad realusis tiek mūsų, tiek ir mūsų kuriamų organizacijų įvaizdis sudaro tik 10% kuriamo įvaizdžio.
Galima pradėti nuo paprasčiausio dalyko – nuo savęs. Ar žinote, kokia jūsų organizacijos (nepriklausomai, ar ji yra komercinė, ar nekomercinė) misija, vizija? Jei panagrinėsime šiuos elementus su kitų organizacijų publikuojamais pateiktais šūkiais, pastebėsime, kad jos viena nuo kitos mažai kuo skiriasi. Ir žinote kodėl? Labai paprasta: mados reikalas sudėlioti visus „reikalingus“ organizacijai elementus, todėl dažnai „copy-paste“ principu jos perimamos ir priderinamos konkrečiai organizacijai. Misija ir vizija turi išplaukti savaime iš pačių organizacijos narių. Tai turi būti idėja, kuria remiasi visa organizacija, ir vertybės, kurių laikomasi ne tik formaliai.
Ar galėtumėte pasakyti jūsų organizacijos „razinką“, dėl kurios jūs esate šioje, o ne kitoje organizacijoje? Ar Jums smagu būti organizacijoje? Atsakykite nuoširdžiai visų pirma sau – tai ne egzaminas ir blogo pažymio niekas neparašys. Kartais, iš pirmo žvilgsnio, banalūs atsakymai į banalius klausimus sudaro esmę, dėl ko mes esame vienoje ar kitoje vietoje.
Pagirti negalima bausti
Išorinio organizacijos įvaizdžio pagrindas yra vidinė komunikacija, arba tai, kaip komunikuojama organizacijos viduje. Čia tampa svarbu ne tik darbuotojų tarpusavio santykiai ir ryšiai - bene didžiausią svarmenį uždeda santykis tarp vadovo bei darbuotojų.
Kada paskutinį kartą buvote giriamas ar peikiamas? Ar jausdavote dėl to palengvėjimą, džiugesį ar gėdą? Žinoma, galima sakyti, kad peikiamam niekada nesinori būti. Bet, ar nebūdavo taip, kad laukdami nuo mamos ar tėčio pylos, ir vietoj to negavę nieko – net menkiausio pabarimo, būdavote priblokšti.
Girti ir peikti reikia mokėti. Visų pirma, tiek girti, tiek peikti reikia ne vėliau kaip po trijų valandų: pirmuoju atveju, kol žmogaus širdyje vis dar sproginėja fejerverkai, kitu atveju, kol žmogui vis dar gėda ir ji dar „neperdegė“. Yra žmonių, kurie giriami jaučiasi nekaip, yra tokių, kurie pagirti jaučia pyktį, nes juos ne taip pagyrė. Labai paprasta. Giriant niekada negalima naudoti nuvalkiotų frazių, kurias sakote visiems visada visomis progomis. Girti reikia taip, kad girdėtų ir kitos ausys – juk ne vienam patinka, kai glostoma mūsų savimeilė. Be to, tai daroma iš tikrųjų ne taip jau ir dažnai.
O kaip su peikimu? Protingi žmonės barimą ir peikimą vadina kritika. Nes, jei suprasi, dėl ko esi baramas, suprasi, ką kitą kartą padaryti, kad būtum giriamas. Priešingai nei pagyros – peikimas turi vykti prie keturių akių. Nereikia viešai skalbti baltinių.
Stereotipų laužytojai
Ar žinote, kad Olandijoje, o ne Venecijoje daugiausia tiltų? Ar žinote, kad dvigubai daugiau kritulių iškrenta Italijoje, o ne Lietuvoje ar Anglijoje? Ar žinote, kad krokodilas verkia dėl to, kad neuždustų rydamas savo auką, o ne dėl to, kad jaučia gailestį? Ar žinote, kad chameleonas yra ne intrigantas, ir iš bailumo keičia savo spalvas? Ar žinote, kad strutis kišdamas galvą į smėlį, ją tikriausiai sudaužytų? Pabandykite patys.
Stereotipai, kuriuos susikūrėme ir tikime nuo seno. Kai kurie iš jų yra tokie įsišakniję, kad net nesigilinam, ar tai tiesa. Tačiau keliu klausimą, ne iš kur atsirado tokie mitai, bet kaip suformuoti teisingą įvaizdį apie savo organizaciją.
Yra tikrai daug ir labai geros literatūros apie įvaizdžio formavimą. Tačiau vieno recepto nerasite, nes jo nėra. Neieškokite jo ir šiame straipsnyje. Viskas prasideda nuo idėjos, nuo „razinkos“, nuo purpurinės karvės, kuri ir formuoja jūsų organizacijos vertybes, viziją ir misiją. Suraskite savo purpurinę karvę ir išmokite ją tinkamai ganyti.
