„Į getą patekau rugpjūčio mėnesį, 1941 m. kartu su mama, jos seserimi ir močiutės seserimi. Po kurio laiko mus perkėlė į kitą vietą – Aldonos gatvę, kur gyveno tetos vyras.
Taip visi ir gyvenome viename kambaryje. Būnant Aldonos gatvėje, vieną rytą per langą pamačiau, kad mėtosi kažkokie popieriukai. Kaip vaikas, kai nebuvo ypatingų žaislų ir knygučių, paprašiau, kad mama juos atneštų. Jai išėjus, kažkas pasakė, kad vyksta vaikų akcija“, – prisimena viena iš išgelbėtų Kauno geto vaikų Ela Glinskienė.
Moteris pasakoja, kad, iš lauko grįžus mamai, tetos vyras pasiūlė pasislėpti rūsyje, kurio dangtis buvo po spinta. Tuomet pagalbos pasiprašė ir kaimynė, turėjusi dvejų metų vaiką. Todėl visi keturi – dvi mamos ir jų vaikai – buvo nuleisti į rūsį, o spinta vėl užstumta.
„Užstūmė spintą, visi išėjo į darbą. Kažkuriuo laiku viršuj girdėjosi žmonės. Vaikas pradėjo verkti ir verkė visą laiką. Matyt, jo ieškojo. Viską vertė, šūkavo.
Paskui visi išėjo. Kai iš darbo grįžo teta, mus išleido. Mama paprašė, kad ta moteris kitą dieną pas mus neateitų. Mama turėjo labai daug baimės, nes to vaiko tiek ieškojo, kad net viską išvertė“, – pasakoja E. Glinskienė.
Po kurio laiko šeima buvo perkelta į dar kitą vietą, iš kurios E. Glinskienę ir išvežė, paslėptą vežime su bulvėmis. Tai padėjo padaryti ir mergaitę priglaudė pažįstami žmonės.
„Mano senelis Utenoj buvo teisėjas. Pas jį tarnavo moteriškė iš Kauno. Mama sutiko jos seserį. Pasirodo, jų mama gyveno kaime, Jonavos rajone.
Ji sutiko mane paimti. Gete buvo daržas, iš kurio verždavo daržoves. Vieną dieną atvažiavo vežimas, pakrautas maišais su bulvėmis. Mane paguldė ant tų bulvių.
Mama uždėjo nosinę ant veido, nes ant viršaus dar buvo padėti kažkokie maišai. Ji prašė, kad tylėčiau ir ramiai gulėčiau.
Taip mane išvežė į Šančius. Po dviejų dienų iš Šančių išvežė į kaimą. Po metų aš jau grįžau pas mamą“, – prisimena E. Glinskienė.
Tokias istorijas pasakoja antradienį Kauno kameriniame teatre pristatoma knyga „Išgelbėti bulvių maišuose: 50 Kauno geto vaikų istorijų“.
Anot Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prodekano Lino Venclausko, būtų galima sakyti, kad ši knyga – išskirtinė, nes visame holokausto žudynių fone ji – lyg vilties spindulys.
„Iš tiesų pavyko išgelbėti daugiau vaikų. Visos šios istorijos pasakojimas prasidėjo dar sovietiniais laikais. Kaip ir minėjo išgyvenusi holokaustą liudininkė, gelbėjimo scenarijai būdavo patys įvairiausi.
Kai kurie vaikai gete buvo išslapstyti iki pat galo. Kiti buvo gelbėjami ir pervežami iš vietos į vietą. Susikūrė gelbėjimo tinklai, kurie labai stipriai prisidėjo prie geto vaikų gelbėjimo“, – tvirtina ekspertas.
Jo teigimu, pasakojimai išskirtiniai ir tuo, kad juos surinko ne istorikai, o du medikai, kurie patys glaudžiai susiję su holokaustu ir gyvenimu gete.
Vieno iš autorių Solomono Abramovičiaus sesuo buvo išgelbėtasis vaikas, kuris vėliau išgyveno holokaustą. Kitas autorius, Jakovas Zilbergas, gimė jau pačiame gete.
