Mokslininkai tvirtina, kad siekiantieji pelningai ūkininkauti privalo taikyti pažangias pašarų gamybos technologijas.
Iš juodmargių ir žalųjų veislių karvių paprastai per metus primelžiama apie 5600 kg 3,6–3,8 proc. riebumo ir 3,3 proc. baltymingumo pieno. Apie energijos ir baltymų balanso valdymą melžiamų karvių racione kalbėdamas Lietuvos veterinarijos akademijos mokslo darbuotojas dr. Jurgis Kulpys pabrėžė, kad tokiam dideliam pieno kiekiui pagaminti sutelkiamos viso organizmo pastangos.
Tačiau energija neadekvačiai paskirstoma pagal organizmo sistemų poreikius: kenčia imuninė, nervų, humoralinės reguliacijos sistemos. Su pienu iš organizmo „išplaunami“ angliavandeniai, neorganinės druskos. Didelis pieno baltymų poreikis gaminant pieną iškreipia baltymų apykaitos mechanizmą.
Dar kartą pritarta nuomonei, kad iš esmės karvių sveikatą lemia pašarai. Kuo karvė pieningesnė, tuo sunkiau ją tinkamai šerti. Pastebėta, kad netaikant ar taikant nepakankamai pažangių laikymo ir priežiūros technologijų, karvių produkcijos kilimas teigiamai koreliuoja su veterinarinių paslaugų poreikio didėjimu. Lietuvos ūkiuose laikomų karvių piene urėjos kiekį lemia ūkio dydis. Mažesniuose ūkiuose (iki 20 karvių) karvės dažniausiai šeriamos pašarais, kuriuose baltymų ir angliavandenių santykis netinkamas. Reikia atminti, kad padidėjęs (kaip ir mažas) urėjos kiekis piene yra požymis, kad karvė dažniau sirgs reprodukcinės sistemos ligomis.
Vietinių baltymingų pašarų (sojų rupinių, rapsų išspaudų, saldžiųjų lubinų, pupų, rapsų sėklų, žirnių, saulėgrąžų rupinių) įtaką kiaulių produktyvumui ir kiaulienos kokybei apžvelgė dr. Raimondas Leikus. Bendrame šalies mėsos gamybos balanse kiauliena sudaro apie 40 proc. Mokslininko nuomone, tik moksliškai pagrįstas kryptingas kiaulių šėrimas leidžia reguliuoti ne tik raumeninio ir riebalinio audinio vystymąsi, bet ir mėsos morfologinę bei cheminę sudėtį. Kad būtų gauta didelės maistinės ir biologinės vertės kiauliena, reikalingi kokybiški pašarai, svarbi jų kokybė, įvairūs priedai, padedantys pasisavinti pašaruose esančias maisto medžiagas. Labai svarbu kiaules maitinti vietiniais baltymingais pašarais, pavyzdžiui, žirnių galima duoti visoms kiaulėms, ypač penimoms ir veisliniam prieaugliui – jie teigiamai veikia skerdienos kokybę; saldieji (pašariniai) lubinai, turintys labai mažai alkaloidų (tik iki 0,06–0,99 proc.), iš Lietuvoje auginamų ankštinių kultūrų yra baltymingiausi (29–44 proc. baltymų), todėl jų galima dėti į sausų pašarų mišinius. Racione naudojant saldžiųjų lubinų miltus reikia būtinai atsižvelgti į lizino ir metionino su cistinu kiekį.
Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkė dr. Žydrė Kadžiulienė kalbėjo apie augalų įvairovę žolynuose ir pašaro kokybę. Anot tyrėjos, ankštinių ir varpinių žolių mišiniai yra vertingesni nei varpiniai žolynai, nes juose geriau subalansuotos maisto medžiagos. Gyvuliai, ganomi šalies ankštiniuose varpiniuose žolynuose, produktyvesni nei ganomi varpinių pievose. Pristatydama savo tyrimų rezultatus mokslininkė sakė, kad liucernos žolynai buvo per visus tyrimų metus derlingiausi bei stabiliausi.
Dr. Ina Skurdenienė
