Du mėnesius aktorius Eimutis Kvoščiauskas neturėjo jokio užsiėmimo, kol vieną dieną sulaukė netikėto skambučio.
Išsirutuliojusi idėja
- Kas tai buvo per skambutis? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo E. Kvoščiausko.
- Sugalvojau, kad būtų įdomu, jei vienas aktorius telefonu suvaidintų kažkokį monospektaklį. Pradėjau ieškoti jaunų rašytojų, pats sau žymėtis popieriuje, kas būtų įdomu. Tačiau nieko konkretaus neįsivaizdavau, bet maniau, kad laikui bėgant tai į kažką išsirutulios.
Ir vieną dieną, sulaukiau skambučio iš Kauno režisieriaus Arvydo Lebeliūno su kuriuo buvome šiek tiek pažįstami. Jis man pasiūlė darbą ir atsiuntė pjesę, kurią perskaitęs negalėjau patikėti. Joje aktorius telefonu suvaidina visą siužetinę liniją, persikūnydamas į keturiasdešimt personažų. Nežinau, kaip tai pavadinti. Sako, paleidi mintį, kurią pagauna kažkas kitas.
- Dabar esi aktorius, bet kažkada buvai skautas...
- Manyje visą laiką kovojo du dalykai: jaunimo veikla arba aktoriaus darbas. Laimėjo pastarasis pomėgis, kur jaučiausi savesnis. Tačiau nuo jaunimo visai nepabėgau.
Nors skautus palikau, tačiau jau treji metai bendradarbiauju su sostinės jaunimo centru „Babilonas“, kuriame visą savaitę vedu aktoriniu pratimus ir užsiimu grupės formavimu. Kartais išvažiuojam į tarpkultūrinių mainų pratybas. Man tai prie širdies, nes ir save laikau jaunuoliu. Be to, iš jaunų žmonių ir pats mokausi.
- Ko gali profesionalus aktorius pasimokyti iš žalio jaunuolio?
- Aktoriui visada reikia viską stebėti, pradedant muzika, baigiant gamta. Man imponuoja tas jauno žmogaus laisvumas. Lygiai toks pats buvau ir aš. Tačiau vėliau gyvenimo aplinkybės tave apkarpo. O jaunimėlis dažniausiai ką mąsto, tą ir sako.
Vaikystės kompleksai dingo
- Tu apsinuogini spektaklyje „Striptizo ereliai“, taip pat – atlikdamas Skuros vaidmenį kitame spektaklyje „Kelionė į kambario vidų“. Kokiose scenose negalėtum vaidinti?
- Net nežinau. Kažkada, kai dar mokiausi mokykloje pavasarį bijodavau užsidėti šortus kompleksuodamas dėl savo plonų kojų. O prabėgus daugeliui metų atsidūriau tokioje situacijoje, jog pasirodau striptizo parodijoje. Tada būčiau apie tai net nepagalvojęs. Todėl jei dabar sakysiu, kad negalėčiau vaidinti vienoje ar kitokioje scenoje - meluočiau.
Manau, tai tik sutapimas, kad režisieriai mane kviečia būtent tokiems vaidmenims. Be to, Skuros personažo išrengimas parodo daugiau žmogaus vienatvę nei nuogumą.
Girta kompanija
- Teatro mėgėjai tave įsidėmėjo iš Podsekausko vaidmens politinėje satyroje „Savižudis“. Koks vaidmuo tau pačiam priimtinesnis - komedijinis ar vaidinti rimtoje dramoje?
- Daugumoje dalykų nesistengiu apsistoti ties kažkuo vienu. Studijų metais norėjau atlikti herojiškus ir tragiškus vaidmenis. Tačiau šiuo metu nemažai vaidinu komedijose ir panašu, kad neblogai sekasi.
Stebėdamas „Maskaradą“, kur Vytautas Šapranauskas su Andriumi Žebrausku improvizavo, maniau, kad pats taip niekada nesugebėčiau. Bet kai reikėjo improvizuoti „Savižudyje“ su kolege ir gera drauge Edita Užaite - pavyko tikrai neblogai. Tas spektaklis dabar išgyvena geriausius laikus.
- Vienas pirmųjų tavo vaidmenų kine buvo filmas „Egzistencija“. Ką prisimeni iš to laikotarpio?
- Man tai tapo didžiuliu išbandymu, nors filmas buvo be dialogų. Prisimenu tikrai gerą patirtį su Giedre Beinoriūte. Tada ilgai ruošdavomės filmavimams.
Kitose juostose atvažiuoji į aikštelę jau turėdamas tekstą, kuriame tau pasako daryk taip ir anaip, vienas dublis, antras dublis ir viskas. O kas buvo nuostabu su Giedre - tai, kad nors aikštelėje viskas kardinaliai keisdavosi, bet aš visą laiką žinodavau ką turiu daryti.
- Ir vėlgi „Egzistencijoje“ buvo komiška, bet kartu ir pikantiška scena prie bažnyčios sienų...
- Pradžioje nepatogiai jautėmės su kolege Vilma Raubaite repetuojant intymią sceną. Tačiau filmavimo metu buvo linksma ir įdomu. Viskas vyko prie gražios sostinės Užupio bažnytėlės skverelyje, į kurį išėjo gretimo pastato langai. Ten tuo metu vyko „vakaruška“.
Kai reikėjo filmuoti tą sceną, visi lėbautojai buvo apakę, pradėjo rėkauti ir visaip kitaip reikštis. Reikėjo greitai suktis, slopinti jų komentarus. Asistentai mus dengė, stengėmės kuo greičiau nufilmuoti, kad „linksmoji kompanija“ nenuspręstų ateiti ir pasižiūrėti į viską iš arčiau.
TIK FAKTAI
E. Kvoščiauskas gimė 1981 metais Vilkijoje (Kauno raj.).
Įgijo aktoriaus specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
2007 metais apdovanotas Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus „Fortūnos“ statulėle už Antano vaidmenį spektaklyje „Antoškos kartoškos“.
