Per Tris Karalius žmonės baigia sveikinti su Naujaisiais metais. Tądien vertėtų paskutinį kartą pažvelgti į praėjusius metus ir imtis rimtų darbų. Kaip įprasta, paklausūs vien geri apibendrinimai, gerosios naujienos, kadangi įprastiniai gąsdinimai artėjančia pasaulio pabaiga jau pabodę.
Popierius daug ką pakenčia, tad gerųjų naujienų nesunku prigaminti. 2009-aisiais Lietuvos ūkis susitraukė dviženkliu procentų skaičiumi, o 2010-aisiais numatomo susitraukimo išraiška yra vienženklė. Netgi mažiau keturių procentų. Vaizdžiai kalbant, jeigu per patį krizės baisumą veržėme diržą per kelias skylutes, tai krizei atlėgus gal pakaks ir vienos.
Bet juk ir dėl tos vienos skylutės kažkas bus kaltas. Solidūs ekonomistai bandė įvertinti, kokia nuosmūkio dalis yra mūsų Vyriausybės nuopelnas. Apatinė riba – du procentiniai punktai, viršutinės ribos nėra. Kai kas mielai padarytų Vyriausybę atsakingą už viską, nors tai ir nerimta.
Žinant tokias nuomones lengva suformuluoti ir 2009-jų gerąją politinę išdavą – mirties bausmės Premjerui Andriui Kubiliui niekas nereikalauja. O juk istorijoje žinomi atvejai, kada, tarkime, ištikus sausrai ar potvyniui, valdiniai sukildavo ir išžudydavo valdančiąsias dinastijas. Logika geležinė – jeigu ištiko stichinė nelaimė, vadinasi, dievai nuo valdovų nusigręžė. Juos reikia keisti kuo greičiau, kad nebūtų dar blogiau.
Demokratinėje šalyje valdžią galima pakeisti ir nekapojant galvų. Nors Lietuvoje nemažai šaukiančių, kad vyriausybės kursas katastrofiškas, nesimato rimtai siekiančių atimti valdžią iš dabartinės koalicijos.
Premjeras pasiekė nepopuliarumo žemumas, o tai pačiai Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai priklausanti Seimo Pirmininkė Irena Degutienė kopia į populiarumo aukštumas. Apklausos rodo, kad nemažai piliečių norėtų ją matyti Premjere, nors jos, kaip galimos Vyriausybės vadovės, programiniai teiginiai nesuformuluoti, tad visiškai neaišku, kuo jos kursas skirtųsi nuo dabartinio.
Reitingų pasiskirstymas ir rimtų alternatyvų dabartinei vyriausybei nebuvimas yra gera žinia politinėms partijoms: galima vykdyti labai nepopuliarią politiką, tačiau sukilus liaudies nepasitenkinimui pakanka turėti populiarų „nesusitepusį“ veikėją. Juo galima pamosuoti kaip vėliava, teikiant piliečiams vilties, kad nesimpatiški lyderiai esant reikalui bus pakeisti simpatiškais. Bet tai ir viskas, kadangi nei tarp valdančiųjų, nei tarp opozicijos politikų nėra norinčių perimti valdžią. Pati I. Degutienė į Premjero postą kol kas viešai netaiko.
Pabandysiu įtikinti skaitytojus, kad 2010-aisiais neišvengiamai ištiksiantis elektros brangimas yra gera žinia. Per visus 2009-uosius dabartinė valdžia ardė „Leo LT“ ir galiausiai išardė. Šie veiksmai susilaukė didelio liaudies pritarimo. Vyko mitingai ir visokiausios akcijos. Ir štai blogis įveiktas, teisingumas triumfuoja. Nepamenu, kad per praėjusius metus būtų kilęs bent jau panašus masinis šurmulys reikalaujant, kad būtų pratęstas Ignalinos AE darbas, nutiestos elektros jungtys į Vakarus, pastatytas suskystintų dujų terminalas. Vadinasi Lietuvos žmonėms mažai rūpi, kaip elektros energija bus gaminama, kiek kainuos energetiniai ištekliai, iš kur jie bus atvežti. Mums rūpi vien teisingumas. Argi tai ne geroji naujiena? Tik ji brangiai kainuoja.
