Šiauliuose veikianti UAB „Junasa“, valdanti porą nedidelių degalinių – Skirmantų šeimos verslas. Kai bendrovė pastatė dar vieną degalinę Gruzdžiuose (Šiaulių raj.), vietiniai apsidžiaugė. Darbo gavo keturios operatorės, trys kuro pripylėjai vyrai.
Maždaug 5 metus kolektyvas dirbo darniai bei ramiai. Rimtos problemos prasidėjo kaip ir ekonomikos krizė – 2008-ųjų sausį.
Sausio 18-ąją atliekant inventorizaciją, požeminėse degalinės talpyklose pasigesta net dviejų tonų benzino ir per pusantros tonos dyzelino. Per mėnesį po paskutinio patikrinimo tiek tarsi išgaravo be jokių įsilaužimo pėdsakų, o nuostolis nejuokingas – net 9557 litai!
Kadangi visos keturios operatorės tik traukė pečiais, degalinę valdančios „Junasos“ direktorius Aleksandras Skirmantas visoms joms įraitė po papeikimą ir pareikalavo dalį nuostolių padengti iš algų – du mėnesius bendrovei pakloti po pusę savo atlyginimo.
Operatorės pažliumbė ir sutiko. O kur dėsis – krizė, laisvos darbo vietos išgaravusios kaip tas benzinas, tad vis geriau dirbti už pusę atlyginimo nei visai likti be pajamų.
Vagystės ėmė kartotis
Moterys sumokėjo baudas ir paslaptingąjį įvykį užmiršo, tik vagys degalinės – ne. 2008-ųjų lapkritį – iš karto net dvi naujos kuro vagystės. Lapkričio 3-iąją pasigesta benzino už 3317 litų, o lapkričio 8-ąją – dar pustrečios tonos net už 6570 litų! Ir vėl be jokių įsilaužimo pėdsakų.
„O iš kur bus tie pėdsakai, jei degalinėje netvarka, – pasišiaušė vėl direktoriaus apkaltintos operatorės. – Degalų talpyklų iš darbo vietos mes nematome, o vaizdo stebėjimo kamerų nėra. Negana to, talpyklos neaptvertos, dangčiai neužrakinti, o naktys rudenį – nors pirštu į akį durk! Reiktų geriau rūpintis turto apsauga.“
Tačiau užuot investavęs į turto apsaugą, direktorius A. Skirmantas operatores ėmė guiti lauk. Viena pati išėjo, kitą atleido, trečia bandė laikytis, bet kai priešinfarktinės būklės pakliuvo į ligoninę, nutarė, jog gyvybė brangesnė už tokį darbą ir pagaliau sutiko būti atleista šalims susitarus.
Pakeitęs beveik visą degalinės personalą, A. Skirmantas šiemet prokuratūroje išsireikalavo, kad baudžiamojoje byloje dėl trijų kuro vagysčių trims jo buvusioms operatorėms būtų pateikti įtarimai.
Į kampą įvarytos moterys nutarė nebetylėti – jos „Akistatai“ papasakojo, kaip bendrose medžioklėse aptarę reikalus, prokurorai pataikauja verslininkui A. Skirmantui ir svaidosi įtarimais be įrodymų.
Vagys policijos neišsigando
Pradėjęs aiškintis, šios publikacijos autorius į „Junasos“ degalinę Gruzdžiuose nuvyko niekam nepranešęs, jau temstant. Pasirodo, tai maža degalinė, tačiau su gražiu pastatėliu. Už jo – į žemę įkastos nelemtosios degalų talpyklos, iš kurių paslaptingai „garuoja“ tonos benzino bei dyzelino.
Žurnalistas stebėjo, kaip sutemus degalinėje viena likusi operatorė baugščiai užsirakino savo namelyje. Pro jos pagrindinį langą kuro talpyklų nematyti, nes jos – už kampo. Taip, kitame, galiniame pastato kambaryje yra langas tiesiai priešais talpyklas. Tačiau vos operatorė, norėdama pro jį žvilgterėti, ateidama iš pagrindinės salės praveria galinio kambario duris, lange sušvinta šviesa. Kuro vagims tai tiesiog idealus signalas kristi ant žemės ir palaukti antro švystelėjimo, reiškiančio, kad operatorė grįžo į darbo vietą. Vaizdo stebėjimo kamerų iki šiol nėra. Tiesa, aplink talpyklas jau atsiradusi tvorelė.
Kas ieško – randa. „Akistatai“ pavyko sužinoti, kad naktimis beveik nesaugomos kuro talpyklos iš tikro buvo sudominusios Šiaulių rajono vagis. Šiaulių rajono kriminalistai, tirdami visai kitą baudžiamąją bylą, prispaudė vieną ilgapirštį. Jis netikėtai prakalbo, kaip kartą važiavo sėbrams padėti iš Gruzdžių degalinės talpyklų pasivogti kuro! Kriminalistai nedelsdami čiupo du pagrindinius įtariamuosius, net buvo pareiškę įtarimus, tačiau įkliuvėliai, ne pirmą kartą policijos tampomi, neprisipažino. Kratos pas juos irgi nieko nedavė, nes gi neįmanoma atskirti vogto benzino nuo pirkto, skystis jokių požymių neturi. Vagis teko paleisti.
Įtarimai be įrodymų?
Bet ar maža kas ką prisipažino, o paskui išsigynė? Ar galėjo trijulė jaunų vagišių per kelias naktis išpumpuoti ir pavogti maždaug 7 tonas degalų? Ar jie turi įrengimų, talpų, transportą?
„O tai kaip mes, kaltinamos degalinės darbuotojos, pavogėm? Į rankinukus susipylėm ar išsinešėm stiklainiuose? – klausimu į klausimą atsakė viena iš dabar įtariamų degalinės operatorių. – Tačiau prokurorams kažkodėl tokios detalės visai nerūpi. Įtarimuose, pavyzdžiui, teigiama, kad kurą pavogėme 21 valandą, bet byloje nėra nė žodžio kas, kaip benziną siurbė, į kokias talpas, kuo kur išvežė. Bet prokurorams tai nerūpi.“
Nesąmonė – įstatymas neleidžia pareikšti įtarimų be įrodymų. Tačiau paklaustas apie vagystės metodą, pastebimai sutriko ir kaltinimus trims moterims pareiškęs Šiaulių apylinkės prokuroras Jonas Trumpulis.
Giminėms įstatymai negalioja?
Klausimas, kodėl įtarimai pareikšti trims operatorėms, jei degalinėje dirbo keturios, prokurorą dar kartą išmušė iš vėžių. Kaip ir klausimas, ar jam žinoma, kad viena degalinės operatorė buvo įsivėlusi į tamsią kuro dokumentų klastojimo istoriją. Tačiau šiai, ketvirtajai operatorei įtarimai kažkodėl nepareikšti. Kodėl?
Apie tai, ko nežino prokuroras, šneka visi Gruzdžiai. Mat ta ketvirtoji operatorė Lilė Š., klastojusi kuro apskaitos dokumentus, tačiau išvengusi įtarimų – degalinės savininko A. Skirmanto giminaitė, tikra brolienė!
Iš darbo išguitos operatorės „Akistatai“ papasakojo, kaip degalinės savininkas A. Skirmantas po medžioklių su draugais užsukdavo į degalinės poilsio kambarį „pasišildyti“. Operatorės sako girdėjusios šiuos svečius minint Šiaulių apygardos prokuratūros vadovo A. Mirno, kitų jo pavaldinių prokurorų pavardes. Gal čia šuo pakastas, kad neturėdami nė vieno (!) įkalčio, nežinodami net vagystės būdo, prokurorai medžioklių bičiuliui padeda nuostolius suversti visoms trims operatorėms, išskyrus giminaitę Lilę Š. Nes jei apkaltintos moterys ir toliau nuolankiai tylėtų, būtų nuteistos, tai turėtų atlyginti ir vagysčių nuostolius.
Kas bijo revizijos?
„Dar klausimas, kiek litrų kuro iš nesaugomų talpyklų tie rajono vagiukai išpumpavo, o kiek A. Skirmantas savo neapskaitytų trūkumų ta proga nori ant mūsų suversti... – šiandien svarsto apkaltintosios. – Gal A. Skirmantas bijojo revizijos, nes po pirmosios vagystės policijos neragino tirti, o po antrosios vagystės visai policijai nepranešė, vis vilkino. Tai mes pačios skubiai kreipėmės į policiją. Tuo užsitraukėme didžiulę darbdavio nemalonę ir net įžeidinėjimus!“
Gal buvusios degalinės darbuotojos perdeda – kodėl apvogtos bendrovės savininkas turėtų bijoti policijos ir revizijos? Juk ne jis, o jį apvogė.
Pasikapsčius redakcijos archyvuose galima visokio velnio rasti. Prieš kelerius metus Šiauliuose buvo demaskuota naftos produktų prekeivų gauja, grobsčiusi stambias PVM sumas. Šioje baudžiamojoje byloje figūravo ir A. Skirmanto sūnus Nerijus Skirmantas. Po skandalo jis eina komercijos direktoriaus pareigas tėvo „Junasoje“. Visi anie įtariamieji irgi baisiai purtėsi revizijų bei patikrinimų...
Tik faktai:
Valstybinės darbo inspekcijos inspektorius O. Ščiogolevas paaiškino, kad darbuotojams neverta išsigandus pasiduoti darbdavio spaudimui ir savo pinigais atlyginti įtartinos kilmės nuostolius. Neužtenka pasirašyti ribotos ar pilnos, individualios ar grupinės materialinės atsakomybės sutartį. Sutartyje turi būti raštu apibrėžta ne tik už kokias vertybes atsako darbuotojas, bet ir aptarti darbdavio įsipareigojimai, kad žala neatsirastų. Jei visgi ji atsirado, Darbo kodeksas reikalauja, kad būtų įrodyta konkretaus darbuotojo kaltė ir priežastinis ryšys.
„Junasos“ degalinėje darbdavys nebuvo nustatęs degalų perdavimo-priėmimo tvarkos, todėl negalėjo būti nustatytas konkretaus darbuotojo padarytos žalos dydis.
Sigitas STASAITIS
