Ekonomikos krizė pagilino įsisenėjusias visuomenės psichikos sveikatos problemas. Sergančiųjų psichikos ligomis Lietuvoje ne ką daugiau nei kitose Europos šalyse, tačiau kur kas didesnį nerimą specialistams kelia bendra visuomenės psichikos sveikata, kuri nuolat prastėja. Sergančiųjų psichikos ligomis Lietuvoje ne ką daugiau nei kitose Europos šalyse, tačiau kur kas didesnį nerimą specialistams kelia bendra visuomenės psichikos sveikata, kuri nuolat prastėja.
Ką daryti, kad situacija pagerėtų, kalbėjomės su Valstybinio psichikos sveikatos centro direktore gydytoja psichiatre Onute Davidoniene.
Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių, patyčių statistiką. Neišspręstas emocines problemas gyventojai skandina alkoholyje. Kodėl Lietuvos gyventojų psichikos sveikatos rodikliai tokie prasti, palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis?
Jei kalbame tik apie sergamumą psichikos ligomis, iš tiesų nelabai kuo išsiskiriame iš kitų Europos šalių. Šizofrenija pasaulyje ir Lietuvoje serga mažiau nei 1 proc. gyventojų.
Natūralu, kad susirgimų depresija ekonomikos krizės metu padaugėjo visame pasaulyje, nes šios ligos priežastys dažniausiai yra išorinės.
Tačiau psichikos sveikata – tai nėra tik psichikos ligos. Tai – ir bendras visuomenės psichologinis klimatas, o jis Lietuvoje labai prastas. Ne paslaptis, kad lietuviai labai pikti, pagiežingi, netolerantiški vieni kitiems, netgi artimiausiems žmonėms.
Esame nepakantūs sveikiems, o jau psichikos ligonių šalia savęs nenorime net matyti. Tokiu požiūriu į psichikos ligonius išsiskiriame iš visos Europos. Taip prieš keletą metų Lietuva Europoje atrodė pagal patyčių mokykloje lygį. Daugybė prevencijos programų situaciją šiek tiek sušvelnino, tačiau problema išliko dar labai opi.
Paauglių nusikaltimai prieš bendraamžius, senus žmones, gyvūnus taip pat atskleidžia prastą mūsų visuomenės psichikos sveikatą.
Naujausia „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad tik trečdalis Lietuvos gyventojų darbe jaučiasi saugiai. Apie psichologinę atmosferą darbovietėse mūsų visuomenė net nediskutuoja, o daugeliu atvejų darbe vyrauja itin hierarchiniai, galbūt iš sovietmečio paveldėti santykiai. Tad kai kuriems atrodo normalu, kad vadovas gali aprėkti, nesiskaityti su darbuotoju, priekabiauti.
Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama, kad pavaldinys galėtų ginčytis su vadovu, laisvai reikšti savo nuomonę, diskutuoti kaip lygus su lygiu. O daugelyje užsienio šalių toks bendravimas yra įprastas.
Kaip žmogaus psichiką veikia tokia slegianti atmosfera darbe?
Jei žmogus darbe nesijaučia komfortiškai, jis pirmiausia prastai dirba, jaučiasi nevisavertis, užsisklendžia savyje. Nuoskaudas atsineša į namus, kur vieni gali susikaupusį įtūžį išlieti ant artimųjų, vaikų, kiti – susirgti gilia depresija.
Užsieniečiai dažnai sako, jog nebylią neapykantą Lietuvoje jaučia tiesiog tvyrant ore. Ar pyktis, pagieža kitam yra išskirtinis lietuvių bruožas?
Sunku pasakyti. Lietuviai Europoje dažniausiai žudosi. Ar esame savižudžių tauta? Ko gero, ne labiau nei kitos.
Iš tikrųjų užsieniečiams toks lietuvių atšiaurus elgesys atrodo keistai. Jie net viešbučio lifte sveikinasi ir šypsosi bet kuriam nepažįstamajam. Tai taip normalu, kad kitaip besielgiantis žmogus atrodo keistai. O pabandyk Lietuvoje taip elgtis, būsi palaikytas kvailiu.
Antra vertus, iš tiesų sunku būti gerai nusiteikusiam, kai sunkmečiu slegia nežinia ir nerimas dėl darbo, ateities, kai yra toks didžiulis nusivylimas valstybe, teisėsauga, politikais. Todėl ir liejame susikaupusią tulžį ant artimo, kaimyno, kolegos, ant silpnesnių už save.
Kaip reikėtų valdyti tas neigiamas emocijas ir ar normalu, kai į stresą žmogus reaguoja liedamas įtūžį ant kito? Gal tai jau ligos pradžia?
Reakcijos būna labai įvairios, nes žmonės yra skirtingi. Vieni, pavyzdžiui, netekę darbo, susiima ir ieško išeities. Kiti puola į paniką, neviltį, depresiją, alkoholizmą, ieško kaltų. Tuomet jau gali grėsti rimta depresija. Kiti ir ranką prieš save pakelia. Prasidėjus krizei, Lietuvai buvo prognozuojamas didžiulis savižudybių protrūkis. Ačiū Dievui, šios prognozės, atrodo, nepasitvirtino.
Iki tam tikros ribos šias reakcijas galima vadinti normaliomis. Būtų keista, jei žmogus vienaip ar kitaip nereaguotų į stresą, nesėkmę. Kada prasideda psichinė liga, sunku apibrėžti, tai labai individualu. Tačiau, jei žmogus pradeda pastebimai keistis, užsimena apie savižudybę, nepalikime jo be pagalbos, prikalbinkime kreiptis į specialistą.
Didžiausia problema ir yra ta, kad per mažai dėmesio skiriame vienas kitam. Esame praradę artimus santykius su vaikais, tėvais. Tie santykiai – labai sumaterialėję. Kai paklausiu savo pacientų, kada jie pastarąjį kartą artimai kalbėjosi su vaikais ar aplankė senus savo tėvus, negali prisiminti. Bet susvetimėjimas nėra vien tik lietuvių problema.
Ar įmanoma tvyrant tokiai visuotinei įtampai išlikti ramiam, geram, dėmesingam? Ar vieno žmogaus elgesys gali ką pakeisti?
Manęs dažnai klausia, kokios valstybinės programos reikia, kad situacija pasikeistų į gera. Nėra tokios programos. Tiesiog kiekvienas pradėkime nuo savęs. Būkime dėmesingi savo artimiesiems, raskime laiko pasikalbėti. Ateikime į darbą su gera nuotaika ir ji persiduos kitiems. Dalykimės širdies šiluma. Kartais mes ieškome labai sudėtingų receptų, antidepresantų, o neretai mums gali padėti visai paprasti ir nieko nekainuojantys dalykai – dėmesys, atjauta, nuoširdus bendravimas.
Aušra Pocienė
