„Ar aš teisingai elgiuosi?“, „Ar ne per daug jį lepinu?“, „Kaip jam tai paaiškinti?“ - šie klausimai dėsningi, nes jie kyla iš noro padėti vaikui tobulėti bei natūralaus nežinojimo, kaip tai geriau padaryti.
Deja, universalių patarimų nebūna. Kas tinka vienam, netinka kitam. Vienintelė absoliuti tiesa, niekada nekelianti niekam abejonių, yra ta, kad ir jūs, ir jūsų mažylis - gyvi žmonės, girdintys ir matantys vienas kitą, jaučiantys vienas kitam stiprius jausmus, gebantys atleisti, keisti mažą pasaulį aplink save ir keistis patys.
Jeigu pasitikite tarpusavio santykiais, jums nereikia visą laiką budėti prie savo vaikų nenuleidžiant akių. Vaikas pats leis suprasti, kada jam reikia jūsų paramos, o kada jis susitvarkys pats. Jeigu kas nors bus ne taip, intuicija geriau už bet kokį pašalinį stebėtoją privers jus suklusti.
Jeigu tėvai pripažįsta savo netobulumą, - vaikas lengviau jį suvokia.
Tuomet jis nebijo kitų kritikos, nepritarimo ir išmoksta pasakyti, kas jam nepatinka ir kelia nerimą.
Pripažindami savo klaidas, jūs padedate išgyventi jam tai, ko negalima pakeisti, ir išmokti tvarkytis su savo asocialiais polinkiais tokiu būdu, kad niekas nenukentėtų. Jūsų vaikai neišvengiamai patirs klaidų, išgyvens gėdą, atgailą -kito būdo suaugti nėra, - tačiau jūs galite padaryti taip, kad jūsų santykiai būtų brangintini ir vaikas suprastų jam skiepijamų normų esmę bei vertę.
„Jaučiuosi bloga motina“
Greičiausiai jūs normali mama, kuri turėjo savo vaikystę, savo tėvus, ir, žinoma, visa tai buvo toli nuo tobulybės.
Vaikas blogai elgiasi tada, kai jam pačiam negera. Kai jis blogai elgiasi, jam sakoma: tu - blogas. Mes užaugame, tačiau ši painiava mūsų sąmonėje gali likti: man bloga - vadinasi, aš bloga.
Galimas dalykas, kad tokia pat sumaištis gyvena ir jūsų sieloje. Jūs negalite atskirti, ar jaučiatės esanti bloga dėl to, kad suklydote, ar dėl to, kad jums pačiai bloga.
Jeigu jus apėmė jausmas, kad esate bloga mama, greičiausiai jums pačiai negera. Kai sieloje ramu ir lengva, net padarius ką nors ne taip, greitai randamas būdas pataisyti padėtį. Juo labiau kad su savo vaiku tai padaryti nesunku. Paprastai vaikai kur kas lengviau atleidžia savo tėvams netobulumą nei tėvai - savo vaikams.
Jeigu jus pačius kamuoja problemos, žinoma, sunku rūpintis vaiku. Jūs ne visada galite su juo pabūti, išklausyti, o jeigu tai darote prisiversdami, esate nervingi ir nekantrūs. Tokie santykiai jūsų netenkina, ir kankinantis jausmas, jog esate „bloga mama“, signalizuoja, kad jums laikas pasirūpinti savimi, pakeisti kažką savo gyvenime. Tai svarbu ne tik jums, bet ir mažyliui.
Kokie „gerų tėvų“ kriterijai?
Supratimas, ką ir kaip turi daryti „geri tėvai“, formuojasi dar vaikystėje - pagal mamytės ir tėvelio paveikslą. Tačiau tolesnis gyvenimas kai ką pakoreguoja, ir nieko nuostabaus, kad gero auklėjimo kriterijai visų skirtingi.
Tėvų auklėjamoji veikla nusakoma vertinant vaiką. Kodėl tėvai turi būti geri? Žinoma, kad išauklėtų "gerus vaikus".
Norite, kad vaikas užaugtų sveikas, protingas, stropus, ryžtingas, mandagus kaimynams, linksmas draugams ir rūpestingas tėvams? Siekdami šio rezultato, jūs rizikuojate prarasti gebėjimą vertinti gyvenimą kaip nepakartojamą akimirką ir imti viską vertinti tik pagal principą „gerai - blogai“, „teisinga - neteisinga“, „turėtų būti - neturėtų būti“. Maža to, jūs imsite ir vaiką matuoti šia liniuote: „Tu turi atitikti tai, kas gerai, teisinga ir kaip turėtų būti, raudamas su šaknimis iš savęs kas blogai, neteisinga ir neturėtų būti.“
Šitaip jūs trukdysite vaikui paprasčiausiai gyventi ir nepastebėsite, kokia kaina jam pavyksta būti pavyzdingam.
Tuo tarpu vaikas nuspręs, kad jo tikrieji troškimai ir jausmai (ypač „blogi“ ir „neteisingi“) nieko nejaudina ir kad jo vidinis pasaulis, originalios ir kartais keistos idėjos, pasaulėžiūra niekam neįdomūs ir nereikalingi. Ir kad pagrindinis jo uždavinys - būti geru berniuku ar mergaite.
Galimas daiktas, tokiu atveju jūs gausite patvirtinimą, jog esate „geri tėvai“, bet prarasite nepakartojamą kito žmogaus pasaulį, galimybę pamatyti, kaip jis kuriasi, auga, nusidažo daugybe spalvų. Įpratintas būti „geras“ ir „teisingas“, vaikas praras savo vertės ir unikalumo pajautą, o kartu - gyvenimo džiaugsmą ir prasmę.Tobulybės siekimas trukdo tėvams. Siekdami žūtbūt viską daryti teisingai, jie vargiai sugeba matyti patį vaiką, jausti jį ir suprasti, ką jis nori pasakyti, ko jam iš tikrųjų reikia.
Parengė Vilma Skiotienė
