32 metus be atostogų dirbusi geriausia Vilniaus kiemsargė pagaliau kaip reikiant pailsėjo. „Nuo šiol ilsėsiuosi daugiau“, – žadėjo Sofija Znosko. Balandžio pabaigoje ji laimėjo Vilniaus savivaldybės organizuotą geriausio kiemsargio konkursą ir dovanų gavo kelionę į Gran Kanariją dviem asmenims.
Pradės daugiau ilsėtis
64-erių S. Znosko jau 32 metus tvarko Vilniaus gatves. Per visą šį laiką taupydama ji niekada neidavo atostogų, tik pasiimdavo joms skirtus pinigus. Be kelių trumpų ekskursijų į kaimynes šalis, visus šiuos metus ji dirbo be poilsio. Pradėdavo darbą 4 valandą ryto ir sakė, kad net per poilsio dienas pabunda tokiu pat metu, rašo „Respublika“.
S. Znosko po kelionės spinduliavo džiaugsmu ir Atlanto vandenyno bei saulės atspalviu veide. „Labai gerai pailsėjome, viskuo patenkinti. Atsidūrus ten visos mintys liko užnugary. Sūnus, mano didžiausias turtas, buvo su manimi. Namuose nieko nepalikau. Na, dar anūkėlį ir marčią. Dar turiu ir seserų, ir brolį“, – pridūrė S. Znosko.
Dabar moteris žadėjo daugiau ilsėtis. Tik vargu ar kada išsiruoš į Kanarų salas. Dabar ji svajoja apie Palangą, kurioje nėra buvusi.
„Patiko ilsėtis. Ir Palanga iš pasakojimų man turėtų patikti“, – sakė geriausia Vilniaus kiemsarge išrinkta S. Znosko.
Tris dešimtmečius šlavusi Lietuvos sostinės gatves moteris atkreipė dėmesį ir į Kanarų salų centro Las Palmo gatves. S. Znosko pasirodė, kad ten kiemsargiams turėtų būti kur kas lengviau dirbti, nes beveik nelyja, neprinešama tiek daug smėlio ir neprikrenta medžių lapų.
Į kelionę – tik nuėmus derlių
„Maniau, širdis nuo džiaugsmo ir visko sprogs. Buvau dešimtame danguje“, – dar balandį „Respublikai“ tvirtino S. Znosko. Ir vis dėlto į kelionę moteris išsiruošė tik spalio viduryje. Tam sutrukdė S. Znosko daržas.
Moteris nuo pat pradžių sakė, kad geriausias laikas atostogoms – ruduo, kai derlius bus nuimtas. Bet visų svarbiausia buvo, kad kelionei laiko rastų S. Znosko sūnus, kuris dabar su šeima gyvena Baltarusijos sostinėje Minske.
„Nelengva buvo išsiprašyti atostogų. Bet ir Baltarusijoje žmonės žino, kad motina laimėjo. Rašė apie tai ir internete, ir per televiziją rodė, – oro uoste nusileidus lėktuvui iš Las Palmo sakė S. Znosko sūnus Vitalijus. – Labai apsidžiaugiau ir didžiavausi mama, kai ji paskambino ir pranešė apie pergalę. Juk aš vienintelis jos sūnus“.
Teko atsisakyti ekskursijų
Poilsiautojai nevyko nė į vieną organizuotą ekskursiją Gran Kanarijoje. S. Znosko aiškino, kad ji nemoka lietuvių kalbos, todėl baiminosi, kad ekskursijose nieko nesupras. O sūnus nenorėjo mamos palikti vienos, tad taip pat į jas nevyko.
„Taip vargšeliai ir likome be ekskursijų. Bet tikrai nenuobodžiavome. Vaikščiojome po miestą. Jis siauras ir ilgas. Iš vienos pusės jūra, iš kitos kalnai. Radome bažnyčią, nes man tai labai rūpėjo. „San Fernando“ – regis taip ji vadinama“, – greitakalbe žėrė moteris.
S. Znosko su sūnumi Las Palme gyveno trijų su puse žvaigždutės viešbutyje. „Gaila, kad kalbos nemokėjome. Visi žmonės ten tokie malonūs, visada šypsosi, tokie svetingi“, – įspūdžiais dalijosi S. Znosko. Bet jos sūnus šypsodamasis tyliai pridūrė: „Ir pinigų godūs“.
S. Znosko pasakojo, kad jai labai patiko viešbutyje patiekiama vakarienė, ypač gausus patiekalų pasirinkimas.
Pribloškė gamta
„O gamta kokia! Kokia gamta graži! Neįtikėtina! Net širdis apmiršta nuo palmių, įvairių gėlyčių. Viskas žydi, lapai gražūs, fikusai, kaktusai“, – pagyrų Atlanto vandenyne esančioms saloms negailėjo pirmąkart į tokią tolybę išsiruošusi moteris.
Švelnaus klimato saloje beveik visuomet buvo saulėta. Keli lietaus lašai nulašėjo tik poilsiautojams išvykstant į Lietuvą. Todėl didžiąją laiko dalį moteris su sūnumi praleido pajūryje.
„Man jūra padarė didžiausią įspūdį. Vanduo buvo labai šiltas“, – sakė S. Znosko sūnus Vitalijus.
S. Znosko taip pat liko sužavėta pakrantes skalaujančio vandens, bet iš pradžių ją nustebino paplūdimys: „Kai tik atvažiavome prie jūros, pakilo vėjas. Ėmė pustyti juodą smėlį. Iš pradžių pamaniau: Dieve, kurgi mes atvažiavome. Krantas akmenuotas, nešvarus. Man juk anūkėlis iš Palangos buvo atvežęs smėliuko. Mūsų smėlis geltonas, o ten juodas. Kasdien pajūriu ėjome vis toliau ir toliau. Buvome įveikę mažiausiai du kilometrus“.
Zita Voitiulevičiūtė
