Nijolė Baronienė
Yra žmonių, kuriems gyvenimas prasmingas tik tada, kai kuria jį patys. Onos Lialienės sodyba Levaniškių kaime Širvintų rajone pavyzdine nepavadinsi. Nėra ten išpuoselėtų želdynų, tačiau auginamiems gyvuliams ir paukščiams nieko netrūksta.
Paguodė arklys
Prieš keturiolika metų Onutė su dukterimis Genute ir Jūrate pradėjo kurtis plyname lauke. Tada moterims talkino arkliukas Terekas, kurį įsigijo iš netoliese esančio žirgyno. Dabar jo nuotrauka kabo garbingoje vietoje ant sienos. Su šiuo arkliu Onutę sieja daug prisiminimų. „Kai dukra Jūratė pateko į sunkią avariją, po kurios vos išgyveno, grįžusi iš ligoninės, kurioje ji gulėjo be sąmonės, apsikabinau Tereko kaklą ir verkiau, verkiau...Atrodė, kad arklys supranta mane, gali paguosti, užjaučia“, – pasakojo moteris. Likimas buvo gailestingas, dukra pasveiko ir dabar kartu su motina rūpinasi Levaniškėse įkurtu ūkiu. Jūratė ne vienus metus dirbo Riešės žirgyne. Konkūrų varžybose pelnyti apdovanojimai ant vienos sienos netelpa. Dabar ji jodinėja savo ūkyje užaugintais žirgais, moko kitus, kaip laikytis balne, kaip sutarti su šiais grakščiais ir gerais gyvuliais.
Paveldėjo meilę arkliams
Onutę meilę gyvuliams ir norą gyventi kaime paveldėjo iš tėvų. „Augome keturi vaikai. Nuo mažens padėdavome tėvams. Todėl man nereikėjo mokytis nei melžti, nei gyvulius liuobti. Visus darbus moku, – šypsojosi Onutė. – Beveik viską savo ūkyje padarau pati. Neskirstau darbų į vyriškus ir moteriškus. Kalu gardus, šiltinu sienas, mėžiu mėšlą. Visko neišvardysi. Šiandien reikia sutvarkyti arklių išverstą tvarto sieną.“ Kalėdų proga O.Lialienė norėtų ypatingos dovanos – tvirtų šakių, nes visos, kurias nusiperka, tarnauja ne ilgiau poros mėnesių. „Tas, kuris atvyktų vežinas išsvajotomis šakėmis, pasirinktu žirgu galėtų jodinėti, kiek širdis geidžia“, – šypsojosi pašnekovė. Onutės dukros irgi nebijo darbo. Genutė ir Jūratė Kaune įgijo žirgų trenerių specialybę. Net anūkėlės Paulina ir Jurgita paveldėjo meilę žirgams: vos pradėjusios vaikščioti, jau ėmė jodinėti poni. „Nieko nuostabaus. Juk mergaitės nuo mažens matė jodinėjančius savo artimuosius. Tad pačios prašosi užkeliamos ant arklio“, – sakė Onutė.
Pašerti ir mylimi
Artėjanti žiema O.Lialienės nebaugina. Visiems tvartuose žiemosiantiems gyvuliams pašaro priruošta pakankamai. „Geriau pati būsiu nevalgiusi, bet pasirūpinsiu, kad gyvuliams nieko netrūktų“, – sakė moteris. Ji prieina ir paglosto pievoje prie namų šieną rupšnojančius arklius. „Šitą baltą kumelę nupirkome iš gretimo kaimo ūkininko. Gyvulys buvo išsekęs, suvargęs. Pavadinome ją Svajone. Dabar ji gyvena taip, kaip turi gyventi visi gyvuliai – sočiai paėdę ir mylimi. Žirgais daugiausia rūpinasi duktė Jūratė. Ji juos šukuoja, tvarko kanopas, išjodinėja“, – sakė Onutė. Pasak moters, jų auginami arkliai mažens yra mylimi, su jais elgiamasi gražiai. Todėl, kai atvažiuoja vaikų ekskursijos, gyvuliai nesibaido, leidžiasi glostomi ir šeriami. Sumaniusieji jais pajodinėti gali būti ramūs, kad arklys nepradės nei iš šio, nei iš to lėkti šuoliais.
Žirgui – vieni, žmogui – penkeri
Ūkyje auginami trakėnų ir Hanoverio veislių žirgai. Pasak Jūratės, jie puikiai tinka laikyti kaimo turizmo sodybose. Ne vienas žirgas iš ūkio jau yra iškeliavęs pas naujus šeimininkus. Skirtis visada graudu, tačiau moterys būna laimingos, jei mato, kad jų nuo mažumės užauginti arkliai patenka į geras rankas. „Iš viso esu pardavusi septynis žirgus. Pernai pardaviau keturis, šiais metais dar turime du jaunus žirgelius. Jei žmogus nemoka joti, jam geriau įsigyti vyresnį, jau apjodytą žirgą. Tokiems kaip aš, turintiesiems patirties, verta rinktis metų amžiaus žirgą. Jį treniruoti, apjoti bus galima nuo trejų metų. Beje, vieni žirgo metai prilygsta penkeriems žmogaus metams“, – sakė žirgininkė. Ona pabrėžė, kad jų žirgai skirti ne sportui ar kinkymui, o laisvalaikiui. Jūratės auginamais žirgais domėjosi raitoji policija. Jie augintoją pagyrė už tai, kad žirgai nesugadinti, ramūs. „Svarbiausia, kad nuo mažens žirgai suprastų, jog žmogus yra geras, ir nebijotų jo. Žirgai ramūs ir todėl, kad gyvena bandoje. Kumeliukams labai svarbu matyti motiną. Tada jie nepatiria streso“, – aiškino pašnekovė.
Ypatingos emocijos
Nenuostabu, kad turintieji lėšų ir sąlygų laikyti žirgą, jį perka, o ne investuoja į ką kita. Psichologai tikina, kad prisilietimas prie žirgo, bendravimas su juo padeda atkurti psichologinę pusiausvyrą, atsigauti po patirto streso. Bendraudamas su arkliu žmogus darosi geresnis. Tiesa, yra visokių žmonių. Onutė ilgai nepamirš istorijos, kai keršydamas už esą ištryptą pievą kaimynas žiauriai sužalojo vieną iš jų auginamų arklių. „Visi yra girdėję apie delfinų terapiją. Tačiau yra ir žirgų terapija. Ne kartą įsitikinome, kad vaikams su negalia buvimas prie arklio, galimybė jį paliesti teikia ypatingų emocijų“, – pasakojo Jūratė. Ne kartą vežina poniu ji važiavo pas neįgalius vaikus, kad jie galėtų patirtų naujų teigiamų emocijų. „Mūsų ponis Dakaras – ypatingas, kai reikia gali ir laiptais lipti. Kartą vežiau jį pas cerebriniu paralyžiumi sergantį aštuoniolikmetį. Reikėjo matyti, kokia buvo jaunuolio nuostaba, kai atsidarė kambario durys ir jis pamatė Dakarą“, – pasakojo Jūratė. Su poniu ji lankosi vaikų, senelių namuose, važiuoja į gimtadienius.
Palaukia, kol atsistos
Jei mama suserga, visų ūkio darbų imasi Jūratė. Tačiau taip nutinka retai. „Mano mama – nuostabi. Didžiuojuosi ja. Visada mokausi iš jos kantrybės, darbštumo ir gerumo. Ji pati statė mūsų kuklų namą. Kaip mokėjo, taip lipdė“, – pasakojo Jūratė. Jos pareiga ūkyje – prižiūrėti žirgus. Daug laiko ir kantrybės reikia, kai ateina metas juos apjodyti. „Svarbiausia – pajusti, kada jau galima sėsti ant žirgo. Nė vienas iš jų tyčia raitelio nemeta žemėn. Jie nemato, kas sėdi ant nugaros, todėl jaučia baimę. Jei padarai, ką nors ne taip, atsiduri ant žemės. Kai nukrentu, mano žirgai palaukia, kol atsistosiu“, – linksmai pasakojo žirgininkė. Pasak jos, svarbiausia – kristi ant nugaros ir laiku ištraukti koją iš balnakilpės, blogiau, jei arklys užvirsta ant raitelio. Ne vienam sunku suprasti, kaip trapi, švelni moteris randa bendrą kalbą su žirgais. Pamatę atvažiuojantį Jūratės automobilį ,jie ima prunkšti iš džiaugsmo. Dvidešimties žirgų bandai ji yra svarbiausia. O Jūratė tikina, kad nėra gražesnio Dievo kūrinio už žirgą.
Talkina kaimynai
O.Lialienės ūkis – natūrinis. Atvykusieji į svečius stebisi gyvulių ir paukščių gausa bei įvairove. Be daugiau nei dešimties žirgų, ji laiko tris karves, vienuolika galvų prieauglio, kelias kiaules, dešimt avių, porą ožkų, apie šimtą vištų, pulką žąsų, kalakutų. Klausiama, kam tiek daug, moteris paaiškina, kad, laikydamos tik žirgus, jos su Jūrate neišgyventų. Prie kiekvieno gyvulio reikia prieiti po kelis kartus per dieną, tad reikia suktis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Tik kaime gyvenęs žmogus žino ir supranta, koks sunkus šis darbas. Gyvuliui nepasakysi, palauk, ateisiu, kai galėsiu. Tačiau Onutė nedejuoja. Atvirkščiai ji džiaugiasi savo gyvenimu. „Kiekvieną rytą keliuosi prieš šešias. Pasimeldžiu ir kimbu į darbą, kuris man teikia malonumo. Apeinu savo gyvulėlius, tada imuosi kitų darbų“, – pasakojo Onutė. Ji tikino, kad sunkiai išsiverstų be gerų kaimynų pagalbos, nes pati neturi jokios žemės ūkio technikos. „Netoliese gyvena ir didelį karvių ūkį laiko Kasia ir Zbignevas Jankunai. Jei ne jie, prapulčiau. Zbignevas padeda įdirbti mano laukus, talkina visada kai tik paprašau. Iš jų perku šieno. Puikus kaimynas ir Juzefas Stanekvičius. Tikra Dievo dovana, kai šalia gyvena tokie geri žmonės. Iš visos širdies linkiu, kad jiems sektųsi“, – sakė Onutė. Laimingas ne tik vištų gyvenimas
Daug ką O.Lialienė ne perka, o maino į kiaušinius, paukštieną, avieną, pieno produktus. Juk ne paslaptis, kad kaime vis mažiau laikančiųjų gyvulius. „Žmonės nebenori dirbti. Kur tai matyta, kad visame kaime nebūtų karvės? Mane susiranda gyvenantieji mieste ir, pamatę, kaip ūkininkauju, mielai perka viską, ko tik turiu. Mano vištų kiaušinai – laimingų vištų kiaušiniai, nes jos – ne aptvare, o laisvai vaikšto po kiemą. Kartu su jomis žolę skabo, vabalėlius renka žąsys ir kalakutai. Kas domisi, ką valgo, ir nori būti sveikas, supranta, ko verta taip auginamų paukščių mėsa“, – kalbėjo ūkininkė. Tačiau kai po kiemą vaikšto įvairių paukščių pulkas, reikia pamiršti išpuoselėtus gėlynus. Labiausiai Onutė džiaugiasi, kad yra pati sau viršininkė. Kiekvieną dieną ji kartoja sau, kad yra laiminga. „Dirbu sau, kvėpuoju grynu oru, sveikata nesiskundžiu, tad ko dar norėti? – klausė pašnekovė. – Kitos mano amžiaus moterys jau patyrė po sąnarių keitimo operacijų, o aš nejaučiu, kad juos turiu“, – sakė nuoširdžiai moteris, nesuprantanti, kaip galima miegoti iki vienuoliktos valandos ryto.
